„Žalgirio metraštis“: kodėl stringa „Žalgirio“ gynyba? (Straipsnis)

Eurolyga 20 Gruodis 01

Zalgiris.lt nuotr.

Kauno „Žalgirio“ ekipai šis Eurolygos sezonas prasidėjo itin sėkmingai, tačiau vėliau klubas pradėjo strigti. Šiuo metu po devintojo Eurolygos turo LKL čempionai savo sąskaitoje turi penkias pergales ir šešius pralaimėjimus bei rikiuojasi vienuoliktoje pozicijoje.

„Žalgirio metraštis“ pateikė išsamią analizę apie žalgiriečių gynybą. Kviečiame paskaityti (Tekstas neredaguotas):

„Šį sezoną „Žalgiris“ demonstruoja, kad elitinis varžovų krepšio puolimas gali būti įveiktas mūsų pačių gynyba. Varžovai mums leidžia per rungtynes surinkti 79.8 taško per rungtynes ir demonstruoti geriausią puolimo reitingą Eurolygoje. Tačiau atrodo, kad jeigu ne kitų komandų, tai mūsų pačių gynyba mus galų gale sustabdo. Pernai metais matėme kiek kitokią situaciją, nes stringantis mūsų pataikymas ir klampus puolimas (o ne gynyba) buvo tas „inkaras“, kuris mus tempė į 0-9 dugną.

Eurolyga yra trenerių lyga. Dažnai komandos rezultatas priklauso nuo to, kaip stipriai ir gerai yra parengiama žaidimo (puolimo ir gynybos) strategija prieš konkretų varžovą. Šaras tai darydavo išskirtinai gerai, o komandos žaidimas buvo parengtas pagal tai, kaip mėgsta žaisti varžovas. Žinoma, ne kiekvienose rungtynėse vienodai gerai pavykdavo pritaikyti vienus ar kitus sprendimus, nes trenerio planas yra vienas pasirengimo rungtynėms sandas, kitas – kaip tą planą įgyvendina žaidėjai aikštelėje.

Kai vasarą į komandą atvyko Martinas Schilleris, visi, kurie domėjomės atsiliepimais apie trenerį ir jo žaidimo strategiją, dėjome labai dideles viltis, kad naujas treneris į komandos žaidimą gynyboje įneš teigiamų vėjų. Vis dėlto kol kas realybė – šiek tiek kitokia. Jeigu anksčiau galėjome pyktelėti ant savų žaidėjų, kad neįgyvendina Šaro sprendimų aikštėje, tai šiemet galime stebėti atvirkštinį procesą: kai žaidėjai bando žaisti pagal vieną aiškią sistemą gynyboje, tačiau ji šiek tiek per siaura, kad galėtų būti taikoma visoms komandoms iš eilės.

Ir nors teigiamų poslinkių gynyboje praėjusią dvigubą savaitę jau pradėjome pastebėti, kai nuolat naudotą vieną sistemą pradėjo papildyti ir susikeitimas ginamaisiais, ir zoninė gynyba (1-3-1, kuri Eurolygoje yra visiška „šviežiena“ ir taikoma tik NBA), padėjo labai sėkmingai trumpam išmušti iš vėžių varžovus, vis dėlto kol kas jų dar šiek tiek mažoka. Visgi tai, ką matome aikštelėje plika akimi, kartais gali būti ir kiek apgaulinga, užtat skaičiai niekada nemeluoja. Tad pažvelkime į situaciją gynyboje (praeitame ir šiame sezone), naudodamiesi statistine analize.

Skaičiai

Kai pernai nuo sezono pradžios demonstravome nuviliantį rezultatą Eurolygos lentelėje, varžovams atseikėdavome po 74.8 taško per rungtynes, o praleisdavome po 76.5 taško. Toks rezultatas nėra labai prastas, nes +/- per dešimt rungtynių buvo tik -17 (-1.7 per rungtynes). Tai rodo, kad rungtynėse sugebėdavome išsilaikyti net ir demonstruodami labai prastą pataikymą, ypač iš tolimų distancijų. Tuo tarpu šiemet Kauno komanda demonstruoja kiek kitokius rezultatus: patys sumesdami po 79.8 taško, į savo krepšį praleidžiame po 81. Nors +/- rezultatas neblogas (-12), vis dėlto, demonstruodami efektyvesnį puolimą, stipriai krentame į duobę gynyboje ir praleidžiame vidutiniškai po 4.5 taško daugiau nei pernai.

Iš esmė šie skaičiai nėra tragedija, nes akivaizdu, kad ir šiemet galime pasiūlyti konkurencingą kovą visoms Eurolygos komandoms, vis dėlto liūdnesni skaičiai yra tie, kurie rodo paskutinių penkių žaistų rungtynių rezultatus: per jas mes į savo krepšį praleidžiame po 87.4 taško, kai per pirmąsias penkias mums varžovai sumesdavo tik po 72.2 taško. Toks šuolis reiškia tik du dalykus: visų pirma, varžovai pradėjo suprasti, kad M. Schilleris nėra lankstus, prisitaikydamas prie varžovų puolimo ir bando savo nustatytas sistemas be didelio noro jas keisti. Antra, žaidėjai galimai nebuvo motyvuoti įgyvendinant tą gynybinę sistemą, kuri pradėjo nelabai veikti. Vis dėlto po rungtynių su „CSKA“ ir Milanu pradėjo šviestis kiek gražesnė ateitis, nes treneris parodė, kad jis mokosi ir pradeda šiek tiek prisitaikyti prie varžovų žaidimo. Todėl tikėtina, kad nuo šiol imsime gintis kitaip (bent jau įvairiau), ir tai atneš geresnių rezultatų.

Kitas aspektas, be tiesiogiai praleidžiamų taškų į savo krepšį, yra tai, kiek taškų per 100 atakų mums sumeta varžovai. Pernai metais „Žalgiris“, rinkdamas po 93 taškus per 100 atakų, į savo krepšį praleisdavo po 96 taškus (per 100 atakų), tuo tarpu Schillerio kariauna, pati rinkdama po 104 taškus, gynyboje varžovams leidžia įmesti net po 105 taškus per 100 atakų. Tai reiškia, kad mes nesustabdome labai didelės dalies varžovų atakų, o tos, kurias pavyksta uždaryti ir paversti netaikliu metimu, dažnai būna kartojamos, atkovojus kamuolį po mūsų krepšiu.

Tai buvo labai aiškiai matyti, kai susidūrėme su tokiomis komandomis, kaip „Asvel“ (su M Fall‘u) ir „Real“ (su Tavares). Tose dvikovose aiškiai matėsi mūsų ūgio trūkumas prieš gerokai aukštesnius varžovus. Tačiau čia ir kyla klausimas: jeigu šiuolaikinis krepšinis atsisako tradicinio aukšto žmogaus pozicijos, kodėl „Žalgiris“ (ne taip, kaip kitos komandos) nepajėgia atitverti tokių „dinozaurų“? Galbūt tai kalta gynybos sistema, kai dideli žmonės pernelyg toli atsitraukia nuo krepšio? Galbūt. Bet dabar yra svarbu, kad treneris padarytų šioje vietoje tinkamas išvadas ir mokėtų jas pritaikyti ateinančiose rungtynėse.

Pataikymas

Dar vienas svarbus dalykas, kuris daro didelę įtaką tam, kiek praleidžiame taškų į savo krepšį, yra varžovų pataikymo procentas ir rezultatyvių perdavimų skaičius, kurie tarpusavyje betarpiškai susiję. Praėjusio sezono komanda demonstravo tikrai neblogą gynybą, kuri, įsibėgėjant sezonui, tik gerėjo. Per pirmas dešimt rungtynių Šaro komandos varžovai per 100 atakų atliko po 20 rezultatyvių perdavimų. Per rungtynes (ne per 100 atakų) kitos komandos vidutiniškai atlikdavo po 15.8 perdavimo, o krepšį atakavo 54-ių procentų taiklumu iš dviejų taškų zonos bei 32-jų procentų taiklumu nuo trijų taškų linijos. Tuo tarpu komandos, žaidžiančios prieš Martino „Žalgirį“ per 100 atakų atlieka ketvirtadaliu daugiau rezultatyvių perdavimų nei pernai – 25 (vidutiniškai po 19.3 per rungtynes) bei krepšį atakuoja 58-ių procentų taiklumu iš dviejų taškų zonos ir 40 proc. taiklumu nuo tritaškio linijos.

Šie skaičiai (turint omeny, kad varžovai dar ir išmeta šiais metais daugiau metimų prieš mus nei pernai) rodo, kad „Žalgirio“ gynyba yra stipriai susilpnėjusi visose grandyse. Galima būtų lįsti į gilesnius skaičius ir apskaičiuoti, kiek metimų yra atliekama iš kiekvienos aikštės vietos, tačiau tai bendram vaizdui pernelyg didelės įtakos neturės. Esmė yra paprasta, kad varžovai kol kas sugeba labai lengvai perskaityti mūsų gynybos sistemas ir atlikti daugiau metimų bei tai daryti kur kas efektyviau nei tai darė komandos prieš pernykštį „Žalgirį“.

Pabaigai

Tai, kad skaičiai gynyboje yra gerokai prastesni šiemet nei pernai, manęs taip labai negąsdina, nes tam gali būti įvairių priežasčių: nuo skiriamo dėmesio gynybai, iki žaidėjų noro ir pastangų įgyvendinti žaidybinį planą. Šie dalykai gali priklausyti ir nuo to, kiek naujų žaidėjų komandoje ir kaip greitai jie perpranta tai, ko iš jų nori treneris. Vis dėlto kas mane neramina, tai – kad tie skaičiai nuo šeštų rungtynių stipriai pablogėjo.

Žinoma, tam daug įtakos turi tai, kad Schilleris Eurolygoje susiduria su jam visiškai naujais dalykais: kiekvienoms rungtynėms komandų treneriai ir skautai rengiasi labai išsamiai ir savo komandos žaidimą abejose aikštės pusėse pritaiko kiekvienam žaidėjui individualiai; taip pat svarbu kreipti dėmesį į besikeičiančią žaidėjų rotaciją, išnaudojant savo privalumus bei paslepiant trūkumus esant missmatchaams ir t.t. Kai tokie pamatiniai dalykai tau yra nauji, vadinasi, juos įsisisąvinti užtruks šiek tiek laiko. Tačiau Martinas mokosi kartu su komanda ir pradeda keisti savo įprastas žaidimo schemas sudėtingesnėmis, semiasi patirties iš kitų Eurolygos trenerių, pradeda rodyti tam tikrą nepasitenkinimą aplinkui vykstančiais dalykais, kurie nei jam, nei mums neteikia ramybės.

Kitas dalykas: treneris atsinešė su savimi puolimu pagrįstą puolimo sistemą, kurios ir tikėjomės, kai sužinojome, kas bus mūsų kitas vairininkas. Ir tai iš vienos pusės labai gerai, nes šiame sezone „Žalgirio“ puolimas yra nuostabus ir šioje aikštės pusėje esame lygiaverčiai Europos grandams. Visgi iš kitos pusės gerokai nukenčia gynyba, ir varžovams leidžiame pernelyg laisvai naudotis mūsų sukuriamomis spragomis. Pavyzdžiui, daugelis piktinosi tuo, kad Mike James sumetė beprotiškus metimus rungtynių pabaigoje su CSKA. Visgi lygiai tas pats įvyko prieš metus, kai žaidėme prieš tą pačią Rusijos komandą. Tačiau pernai M. James gavo Šaro jam paskirtą gynėją (Nigel Hayes), o šiemet jis sužaidė taip, kad prieš jį pasiliko A. Rubit, kuris yra daug lėtesnis nei Nigel. Taip, abu M. James metimai įkrito, tačiau šiemet tam nutikti buvo daug didesni šansai, nes gynėjas pats pasirinko, prieš kurį žaidėją norėtų atlikti sau įprastą metimą. Tokios mažos detalės parodo, kad Šaro dėmesys smulkmenoms gynyboje duodavo labai pastebimos naudos, ko pasigendame šiais metais.

Ar mes dėl to smerksime trenerį? Jokiu būdu. Tie, kas nedaro klaidų, negali iš jų ir pasimokyti. O Martinas Schilleris, akivaizdu, geba mokytis ir tobulėti. Mūsų puolimas neliks amžinai nuostabus, o pataikymas iš 50/40/90 zonos nukris, tačiau taip turi būti. Visgi šioje vietoje yra labai svarbu, kad „Žalgiris“ visose grandyse žengtų didelį žingsnį į priekį ginantis. Kad ir kaip žavėtumėmės gražiu žaidimu varžovų aikštės pusėje, vis dėlto be gynybos pakankamai rungtynių laimėti bus neįmanoma. Tad ateitis ir šiandien, jau po dešimties Eurolygos turų, vis dar atrodo labai įdomi ir dinamiška. Mes stovime už komandos ir trenerio bei juos palaikome, kartu mokomės ir laukiame geresnių rezultatų“, - rašo „Žalgirio metraštis“.