B.Veikalas: Š.Jasikevičius ir R.Kaukėnas iš JAV grįžo labai sustiprėję. Galvojau, kad amerikietiška mokykla padės ir man

30-metis gynėjas Benas Veikalas yra retas svečias Lietuvoje. Jau trečiąjį sezoną Bonos „Telekom Baskets“ rungtyniaujantis lietuvis gimtinėje praleido vos dvejus metus, kai 2007–2009 m. atstovavo Kėdainių „Nevėžio“ komandai. Prieš sugrįždamas jis studijavo ir krepšinio paslapčių mokėsi už Atlanto, o vėliau kėlėsi į Čekiją.

Į antrąjį Europos taurės etapą prasimušusio Vokietijos klubo krepšininkas portalui Alfa.lt papasakojo apie savo krepšinio keliones ir ką per jas patyrė.

Kaip krepšinis atsirado Jūsų gyvenime?

Kaip ir visi vaikai, taip ir aš visą dieną praleisdavau žaisdamas krepšinį. Juolab Joniškis yra labai mažas miestas, todėl kažko daugiau veikti ir nebuvo. Tėtis buvo mano pirmasis treneris. Jis ir supažindino su krepšinio pagrindais.

Kaip ir kodėl nusprendėte vykti į JAV?

Tuo metu daug žaidėjų norėjo važiuoti mokytis ir žaisti į Ameriką. Pagalvojau, kodėl ir man nepabandžius. Norėjau ne vien tik žaisti, bet ir baigti mokslus. Taip pat tokie žaidėjai kaip Šarūnas Jasikevičius, Rimantas Kaukėnas ir kiti iš JAV grįžo labai sustiprėję. Galvojau, kad amerikietiška krepšinio mokykla padės ir man.

Kokie buvo pirmieji metai? Ar susidūrėte su diskriminacija?

Manau, sunkiausia buvo priprasti prie vienatvės. Taip pat kita kultūra, kita kalba, kiti žmonės. Tikrai nelengva atvažiavus jaunam vaikiui. Diskriminacijos tikrai nebuvo, manau, svarbu pačiam nenusileisti ir pastovėti už save. Prisitaikyti man labai padėjo šeimyna. Kita vertus, juk gyvenau Kalifornijoje, o jos neįmanoma nemylėti.

Ką Jums davė žaidimas Amerikoje?

Universitete buvo nelengva, teko konkuruoti su daug gerų žaidėjų. Krepšinis daug greitesnis ir atletiškesnis. Treniruotės būdavo ilgos ir sunkios. Reikėjo priprasti prie treniruočių, kurios prasidėdavo šeštą valandą ryto! Naudos amerikietiškas krepšinis davė daug. Tiek individualių savybių vystymuisi, tiek prisitaikymui prie kitokio žaidimo. Į JAV atvykau daugiau kaip metikas, o teko stipriai pagerinti gynybą, „driblingą“ ir tą patį metimą.

Kodėl nusprendėte grįžti rungtyniauti į Lietuvą?

Į Lietuvą nusprendžiau grįžti, nes gavau gerą pasiūlymą iš dabartinio „Nevėžio“ trenerio Gintaro Leonavičiaus. Žinojau, kad daug žaisiu ir kad taip bus lengviau prisitaikyti ne vien prie lietuviško, bet ir europietiško krepšinio. Taip pat buvau pasiilgęs Lietuvos, todėl ilgai nedvejojau. Svarbu buvo žaisti, o treneris suteikė didelį šansą ir daug laiko aikštelėje.

Kaip atsidūrėte Bonoje?

Čekijoje su „Prostejov“ komanda dalyvavome „Iššūkio“ turnyre, kur žaidėme su Bonos klubu. Tada labai gerai prieš juos sužaidžiau ir atkreipiau jų trenerio dėmesį. Nors po sezono buvo ir kitų pasiūlymų, tas pats Nymburkas kvietė, nusprendžiau keltis į Vokietiją, nes žinojau, kad Bonos klubas labai profesionalus, kad gausiu daug žaisti. Taip pat laukė galimybė varžytis su pajėgesnėmis komandomis. Vokietijoje stabilu, čia žmonėmis gerai rūpinasi, nėra finansinių bėdų. Manau, priėmiau labai gerą sprendimą.

Su kuriuo krepšininku žaisti Jums buvo sunkiausia ir iš kurio komandos draugo pasisėmėte daugiausiai patirties?

Malonu buvo žaisti Kėdainiuose, nes tuo metu turėjome labai draugišką ir gerą komandą. Su tais vyrukais buvo labai malonu žaisti. Čekijoje dvejus metus rungtyniavau su Andriumi Šležu, o jis man yra vienas geriausių Lietuvos krepšininkų. Labai džiaugiausi sužinojęs, kad kartu žaisime. Jis pirmasis žaidėjas iš Joniškio, kuris pradėjo žaisti profesionaliai, o aš augau jį stebėdamas. Buvo malonu klausytis jo patarimų aikštelėje, o už jos ribų jis yra labai linksmas vyrukas, todėl nebūdavo liūdna.

Lietuvoje sunkiausia būdavo žaisti prieš Andrių Mažutį. Jis yra labai stiprus gynėjas. Treniruotėse būdavo sunku pulti ir prieš trenerį G. Leonavičių. Jis labai gerai ginasi (juokiasi).

Kokios įsimintiniausios rungtynės Jums ir komandai?

Bonoje kiekvienais metais vyksta karnavalas ir tuo metu rungtynes stebi per 6 tūkst. įvairiais kostiumais apsirengusių sirgalių. Labai faina atmosfera. Taip pat teko po kartą paskutiniais metimais išplėšti pergales prieš Bambergo „Brose Baskets“ ir Berlyno „Alba“ ekipas.

Ar tikitės sulaukti kvietimo į Lietuvos rinktinę?

Žaisti rinktinėje yra mano svajonė. Manau, kaip ir kiekvieno žaidėjo. Būtų labai smagu išbandyti save su geriausiais Lietuvos krepšininkais.

Ar stebite „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ žaidimą? Kuri ekipa Jums labiau prie širdies?

Jei turiu laiko, visada stengiuosi stebėti rungtynes. Palaikau abi komandas. Įdomu, kai yra žaidžiamas geras krepšinis!

Ar per šventes grįžtate į gimtinę? Ar per jas turite tradicijų?

Vokietijoje žaidžiame per Kalėdas, todėl gaila, bet nėra kada grįžti namo. Visada stengiuosi artimuosius ir draugus aplankyti vasarą. Dažnai ir tėvai atvyksta mūsų aplankyti. Kalbant apie tradicijas, svarbiausia per šventes būti su šeima ir visiems kartu gerai praleisti laiką, o daugiau – kaip mama ir žmona pasakys (juokiasi).







Marius Zaremba | Alfa.lt

{fcomment}