„Retro LKL“: Šilutės legionieriai, alutis, didžioji Mama ir „tetrio“ žaidimas

Naujienų portalas Alfa.lt tęsia teigiamų atsiliepimų sulaukusį straipsnių ciklą „Retro LKL“. Kiekvienoje dalyje rasite nuoširdžius ir nostalgiškus buvusių Lietuvos krepšinio lygos (LKL) žvaigždžių pasakojimus, kurie privers išspausti šypseną net ir didžiausią surūgėlį.

Šį kartą siūlome prisiminti Dariaus Sirtauto, Giedriaus Pečiulionio ir Gintaro Staniulio karjeros vingius ir susipažinti su buvusių sportininkų dabartine veikla.

Sirtautas: nereikia ieškoti laimės ten, kur jos nėra

Nėra nė vieno, besidominčio LKL istorija, kuris neatsimintų legendinių dvikovų dėjimų konkursuose, kuriuose dominavo Vaidas Jurgilas ir Darius Sirtautas. Griaudint NBA „Žvaigždžių dienai“ ir artėjant šventei Lietuvoje, su pastaruoju kalbėjomės apie nepamirštamą Kauno „Atleto“ komandą, kuri tais laikais vienintelė sugebėjo mesti iššūkį „Žalgiriui“, sunkias akimirkas baigus karjerą ir iš šiuolaikinio krepšinio dingusį dvasingumą.

Priminsime, kad 193 cm D. Sirtautas 1989-–995 m. gynė „Atleto“ garbę, iki 1998 atstovavo daugkartiniams šalies čempionams, buvo išvykęs į Slovakiją, Kiniją, Estiją, o karjerą 2005-aisiais baigė Anykščių „Puntuko“ ekipoje. Vėliau gynėjas ėmėsi trenerio duonos ir vadovavo Lietuvos jaunių rinktinei, dirbo su Kėdainių „Nevėžio“ klubu, taip pat A. Sabonio krepšinio mokykloje.

Ar buvo sunku atsisveikinti su didžiuoju sportu? – paklausėme D. Sirtauto.

Baigus karjerą buvo depresinis periodas. Taip buvo ne tik man. Kankino nežinia, ką daryti toliau. Pradėjau dirbti su transportininkais, vėliau pabandžiau pasukti į verslą kaip Saulius Štombergas. Tęsiau rekreacinį krepšinį, taigi sporto visiškai nemečiau, tačiau dėl karjeros ir specialybės buvo sunkus metas.

Pradedi uždavinėti sau klausimus, kokia visko prasmė, koks tavo kelias. Supranti, kad nesi verslininkas ar panašiai. Juk mano visas gyvenimas buvo atiduotas sportui, o išsilavinimas yra kūno kultūros dėstytojo ir krepšinio trenerio. Nereikia vaikščioti aplinkkeliais ir ieškoti laimės ten, kur jos nėra. Po visų apmąstymų likimas tave atveda ten, kur priklausai.

Ar dažnai atsimenate laikus „Atleto“ komandoje?

Buvo labai gražus laikmetis, o iš tų žmonių, su kuriais teko žaisti, nemažai kam pavyko pasiekti aukštumų krepšinyje. Rungtyniavome kartu su Žydrūnu Ilgausku, Sauliumi Štombergu, Ryčiu Vaišvila, Petru Cvirka, Gediminu Meiliūnu, Virginijumi Praškevičiumi. Vėliau, man perėjus į „Žalgirį“, „Atleto“ klubas pradėjo byrėti, išsikraipė struktūra, nuolat keitėsi pavadinimai. Buvo panaši situacija kaip ir „Laveros“ komandoje.

Nepaisant to, tuos laikus atsimename su nostalgija. Dažnai pasvarstome, jei Ž. Ilgauskas nebūtų išvykęs į NBA, S. Štombergas į Kiniją, „Atletas“ būtų buvusi labai galinga komanda ir tuo metu, greičiausiai, būtų pakeitusi LKL istoriją. Juk individualiai turėjome Europos ryškumo žvaigždžių.

Ar tuometinę „Atleto“ ir „Žalgirio“ konkurenciją galima prilyginti dabartinei su „Lietuvos rytu“?

Tais laikais daug kas palaikė „Atletą“, nes, manau, buvo noras sirgti už silpnesnius, kurie gali įkasti favoritams. Tokia žmogaus natūra, jog norisi permainų ir kad vienvaldžiai lyderiai būtų nugalėti. Tokios konkurencijos, kokia yra dabar, tikrai nebuvo. Mūsų klubelis buvo tik besikuriantis, o „Žalgiris“ jau tada turėjo gilias tradicijas ir didelę gerbėjų gvardiją. Mūsiškių ištikimiausių sirgalių buvo vos saujelė. Galima sakyti, buvome lyg vargšeliai studentai prieš „Žalgirį“ finansine ir titulų prasme.

Skyrėsi ir pats krepšinis?

Vertybės buvo kitokios. Nebuvo tokių pinigų, komercijos. Technologija dabar labai pažengė į priekį. Dabar besitreniruojantis jaunimas gali daugiau įgyti žinių, lankyti seminarus. Tačiau dingo dvasia. Neliko individualybių. Komandinis krepšinis gyvuoja per išsilavinimą ir trenerių žinias. Tada vyravo dvasingumas.

Nors salėse būdavo šalta, dušuose dažnai nebūdavo karšto vandens, bet gerai buvo. Toks jau tas laikmetis. Kiekvienam savos situacijos, bet jei taip buvo, vadinasi, taip ir turėjo būti. „Atletas“ kaip ir nieko neiškovojo. Kelis kartus tapome LKL vicečempionais. Pirmuosius žiedus iškovojau jau su „Žalgiriu“.

Susitinkate su buvusiais komandos draugais?

Oi, taip. Juk visi kauniečiai esame. Jau dabar net neatskiriu, kurie buvę to meto „atletiečiai“, o kurie vėlesnių laikų, nes klubas labai keitėsi. Tada, atsimenu, komandos dvasinis vadovas buvo Edas Nickus. Dabar su Ž. Ilgausku gal rečiau susiskambiname, bet su S. Štombergu, R. Vaišvila, Vaidu Jurgilu, Tomu Pačėsu, Dainiumi Staugaičiu daugiau mažiau bendraujame. Žinoma, tokio karšto bendravimo nėra, juk yra šeimos, vaikai. Anksčiau susitikdavome, prie alučio pasėdėdavome, bet žmonės juk niekur nedingo.

Ar atsimenate legendinius dėjimų konkursus? Ir apskritai, ar šis elementas jus dar domina?

Retai, nebent jei kas nors primena. Sako, kad Sirta kažkada į krepšį dėjo. Kad ir šiandien iš viršaus įkrauti nekyla jokių problemų (juokiasi). Negaliu sakyti, kad labai akylai stebiu viską, juk tai ir darbas. Salėje praleidžiu labai daug laiko, todėl papildomai pasiskaitau ir pasižiūriu be didesnių emocijų.

Paprastam žmogui tai galbūt ir sukelia įvairių įspūdžių, o man tai kasdienybė. Aišku, kad dabar viskas pasikeitė. Kartais baisu, kad krepšininkai skriedami link krepšio galvos į lanką nesusitrenktų. Juk kai kurių šuoliai net po pusantro metro. Atletizmas išaugęs. Atsiranda labai sudėtingų judesių ir net terminologija.

Ar konkursams ruošdavotės specialiai?

Aišku, nusikopijuodavau keletą judesių iš NBA, bet tai normalu. Kiekvienoje sferoje reikia stebėti geriausius ir iš jų mokytis. Atsimenu, kai per televizorių pasižiūrėdavau kokio krepšininko dėjimų ir bandydavau atkartoti. Tuo metu, jei tiesiog per rungtynes įdedi iš viršaus, jau būdavo kažkas. Dabar, kad ir Kauno mėgėjų lygoje, kur dalyvauja labai daug ekipų, pusę žaidėjų krauna į „kašę“. Tai ką čia, žmogau, jau benustebinsi (juokiasi).

Snaiperis iš „Šiaulių“ prisimena didžiąją Mamą

Giedriui Pečiulioniui priklauso daugiausiai tolimų metimų per profesionalias rungtynes pataikiusio lietuvio titulas. Snaiperis 2000–2001 m. sezone į panevėžiečių krepšį pasiuntė 11 taiklių šūvių, o tą pavasarį Šiaulių „Šiauliai“ antrą kartą klubo istorijoje džiaugėsi čempionato bronza. Tai buvo pats sėkmingiausias žaidėjo sezonas. Gynėjo ir lengvojo krašto pozicijoje žaidęs krepšininkas vidutiniškai per rungtynes pelnydavo po 15 taškų

Praėjusią savaitę 46-ąjį gimtadienį atšventęs G. Pečiulionis laisvalaikiu treniruoja Regioninės krepšinio lygos (RKL) klubą ir su didžiausia šiluma prisimena legendinę „Šiaulių“ sirgalę, kuri nepraleisdavo nė vienerių klubo rungtynių.

Ar dažnai užklumpa nostalgiškos mintys apie krepšininko karjerą ir ką darote taip nutikus?

Kartas nuo karto pagalvoju, gal galėjau priimti kitokį sprendimą, bet nieko nekeisčiau, džiaugiuosi viskuo, kas buvo, yra ir dar bus. Kaip sako mano vienas „prietėlis“, gyvenimas yra džiaugsmo kupinas (šypsosi).

Ta atmosfera, kuri vykdavo tose mokyklinėse salėse, žodžiais neapsakoma, tačiau teko žaisti ir nebloguose sporto kompleksuose. Kai susikūrė LKL, žaidžiau Kauno NECA komandoje, ji nuomodavo sporto salę Lietuvių gatvėje Kaune. Neprisimenu, kaip ji vadinosi, bet priklausė baldus darančiai gamyklai, dabar toje vietoje pastatyti kotedžai. Liko gana neblogi prisiminimai, nors ir susirinkdavo didelis kiekis žiūrovų, tilpdavom visi į salę. Dar turiu vaizdo įrašą iš ketvirfinalio rungtynių su Vilniaus „Statyba“. Gaila, bet tas rungtynes po pratęsimo mūsų komanda pralaimėjo. Dar dabar likę nekokie prisiminimai po tų rungtynių, bet komanda buvo labai draugiška, gaila, po tikrai gero sezono, užimtos 5 vietos, komanda iširo.

Jums priklauso absoliutus lietuvių tritaškių rekordas. Nėra kito tautiečio, kuris profesionaliame krepšinyje būtų pataikęs net 11 tolimų metimų iš 16. Tai įvyko 2000–2001 m. rungtynėse su Panevėžio „Panevėžiu“. Kokios mintys aplanko prisiminus šį mačą?

Dar ir dabar atsimenu tas rungtynes, kada mane dengė visas rungtynes pasikeisdami. Buvo mano diena, treneris A. Sireika visada per treniruotes akcentuodavo, jeigu komandoje yra žaidėjas, kuriam per rungtynes tą dieną gerai „eina“, tai visi jam turi sudaryti sąlygas, kad jis galėtų išsikrauti. Metimai skriedavo net nežiūrint į krepšį. Kai kamuolys jau būdavo paleistas iš rankų ir pakibdavo ore, aišku buvo viena – jis skros tinklelį.

Turėjome savo metodiką

Po kiek metimų treniruočių metu atlikdavote per savo karjeros piką?

Buvo sudarytos idealios sąlygos save tobulinti. Ateidavau valandą prieš treniruotę ir baigdavau valandą vėliau. Per dieną būdavo 2 treniruotės po 2 valandas. Sumesti spėdavau nuo 500 iki 1000 metimų prieš ir po treniruotės. Dar plius metimai treniruočių metu. Pirmus sezonus dažnai mėtydavau vienas, bet vėliau prisijungė Donatas Slanina. Mėtydavome iš skirtingų taškų, su maksimaliu išmetimu aukščiausiam taške, o ne iš stovėsenos. Susidarydavome sau tokias sąlygas, kokios būna per rungtynes. Jeigu kam mano metimo stilius buvo kaip mokomoji medžiaga, labai malonu.

Kada būti profesionaliu krepšininku buvo sunkiau ir ką veikdavote, kai nebuvo kompiuterių, mobiliųjų telefonų?

Dėl krūvių treniruočių metu, kokie jie yra dabar ir kokie jie buvo ankščiau, skirtumų tikrai negaliu pasakyti, bet mūsų treniruotės tikrai buvo sunkios. Tuos 6 sezonus, praleistus Šiaulių klube, prisimenu dar dabar. Turėjome puikų fizinio parengimo trenerį Stasį Norkų, su kuriuo per treniruotes niekada nebūdavo liūdna. Po sunkaus darbo laisvalaikiu dažniausiai žaisdavome kortomis, šachmatais, šaškėmis. Nors iš tikrųjų to poilsio būdavo labai mažai. Dažniausiai poilsį išnaudodavau saldžiu miegu, nes, kaip minėjau, treniruotės tikrai būdavo sunkios.

Ne paslaptis, kad bent jau Sabonio laikų gvardija nebuvo abejinga linksmybėms...

Neslėpsiu, mėgdavau ir aš papiktnaudžiauti linksmybėmis, bet tik dabar suvokiu, kad tais laikais sau leidau truputi daugiau nei leidžiama, gal ir būčiau pasiekęs daugiau kaip žaidėjas. Ribas kiekvienas nustato pats sau, ką paklosi, tą ir turėsi. O kuo nori būti, tai pats turi matyti, kokie yra tavo gyvenimo tikslai, jeigu sportas yra nesuderinamas su tavo poreikiais, tai reikia rinktis tą, kas labiau prie širdies, jį puoselėt. Yra viena taisyklė, visą gyvenimą profesionalu nebūsi, tik vienetai, kurie pasiekia aukštumų, o tie, kurie taip ir nieko nepasiekė, lieka prie tuščios geldos.

Atsisveikinti buvo sunku

Ar baigus žaisti krepšinį profesionaliai buvo sunku įsitvirtinti gyvenime, atrasti pragyvenimo šaltinį?

Staigiai nuo profesionalaus sporto neatitolau. Baigęs karjerą Šiauliuose žaidžiau Prienų klube, norėjau paragauti legionieriaus duonos. Ginas Rutkauskas pasiūlė žaisti Prancūzijos II lygoje, Bresto mieste, bet dėl man nežinomų priežasčių taip ir neišvykau, tada pasiūlė pabandyti Lenkijoje, bet stovyklos metu stipriai pasitempiau kirkšnį. Dar buvau sugrįžęs į LKL Kėdainių klubą, bet vėliau mano paslaugų buvo atsisakyta. Pamatęs, kad nieko nesigaus, nusprendžiau, mano profesionalaus krepšininko laikas baigėsi, reikia save realizuoti kitur. Labai geras draugas Virgis Balaišis, su kuriuo mes dabar dirbame vienoje įmonėje, paklausė, ar aš nenorėčiau dirbti „Lietuvos dujose“. Aišku, iš karto sutikau, nuo 2001 metų šioje įmonėje ir dirbu.

„Šiaulių“ klubas turi garbingą praeitį. Pastarieji porą sezonų buvo nekokie, tačiau dabar atrodo, kad komanda vėl pasiruošusi nustebinti. Ar sezono pradžioje tikėjotės tokio sėkmingo šiauliečių žaidimo?

Taip, tie iškovoti bronzos medaliai LKL čempionatuose paliko neišdildomą įspūdį mano gyvenime. Dabar mažai stebiu Šiaulių pasirodymus, kad galėčiau pasakyti, koks pasiruošimas, ar koks sėkmingas buvo startas, sekiau tik tada, kada pasirodė komandos draugai, su kuriais teko žaisti kartu.

Ar atsimenate moterį, kuri lankėsi praktiškai visose jūsų komandos rungtynėse toje mažoje sporto salėje?

Kas gali pamiršti komandos Mamą iš didžiosios raidės. Ji po kiekvienų rungtynių namų arenoje ateidavo, apkabindavo, paglostydavo, šokoladą duodavo. Tai komandos siela, labai pasiilgstu šios moters šypsenos po laimėtų rungtynių ir ašarų po nesėkmių. Didžiausi linkėjimai!

Kas jus labiausiai stebina ir džiugina šiuolaikiniame krepšinyje?

Kažkuo labai nei stebina, nei džiugina, šiais laikais gal krepšinis pasidarė labai grubus, nepagarba vienas kitam, provokacijos.

Ar rengiate susitinkate su savo laikų krepšininkais, bendraujate šeimomis?

Kaip minėjau, dirbu „Lietuvos dujose“, laisvalaikiu treniruoju RKL B divizione žaidžiančią vyrų krepšinio komandą Marijampolės „Sūduva-Mantinga 2“, kur stengiuosi palikti visą savo patirtį, praleistą krepšinyje. Su senais komandos draugais susitinkame, bet kad ir kaip būtų liūdna, labai retai.

Netrukus Lietuva minės Vasario 16-ąją. Kaip ją pažymėdavote seniau ir šiais laikais?

Man ši diena reiškia daug, stengiuosi, kad ji būtų reikšminga mano vaikams. Tiesiog pasakoju apie gyvenimą iki Nepriklausomybės ir lyginame, koks jis yra dabar. Krepšinio pasaulyje tokią datą būtų šaunu paminėti surengiant draugišką krepšinio fiestą.

Staniulis: legionieriai laukdavo išvykų į Vilnių dėl „McDonald's“ restoranų

Gintaras Staniulis per savo karjerą LKL rungtyniavo Šilutės „Šilutės“ ir 3 Kauno komandose – „Laveroje“, „Atlete“ ir „Žalgiryje“. Su pastaruoju klubu 1993–1994 m. gynėjas iškovojo šalies auksą, o šiuo metu jo įkurta lažybų bendrovė „TopSport“ yra viena iš Lietuvos čempionų rėmėjų.

Buvęs profesionalas nesibodėjo papasakoti nutikusių juokingų kuriozų su pirmaisiais legionieriais iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), apie stebuklu laikytą „tetrio“ žaidimą ir pasidžiaugė, kad dabar į aikštę gali išbėgti kartu su savo sūnumi.

Koks jausmas apima prisiminus pirmuosius žingsnius LKL?

Apie dabartines arenas galėjome tik pasvajoti. Vien jau žaisti Kauno sporto halėje buvo malonumas ir garbė. Kitos salės buvo daug kartų mažesnės, bet tai būdavo įprasta. Turnė metu po JAV teko žaisti salėse, kurios talpina iki 20 tūkstančių žiūrovų, ten nelabai susigaudydavai, koks to krepšio aukštis. Prie gero greitai priprantama ir po to būna nusivylimas, tačiau tos mažos salytės mums buvo įprastos. Po treniruočių dušinėse būdavo tik šaltas vanduo, tačiau į tai nekreipdavome dėmesio, svarbiausia buvo žaisti krepšinį.

Žaidėte galingose komandose, kurios dabar, išskyrus „Žalgirį“, gerokai sunykusios. „Laveros“ apskritai nebėra, Šilutės „Šilutė“ jau daug metų žaidžia NKL pirmenybėse, „Atleto“ studentams skinti pergales LKL sekasi sunkiai. Nėra planų paremti buvusias komandas?

„Lavera“ buvo tikrai pajėgi komanda ir 3 vietą LKL čempionate laimėjo ne veltui. Kas yra vilkėjęs „Žalgirio“ marškinėlius, turi prisiminimą visiems laikams. Visuomet seki savo buvusių komandų pasirodymus ir išgyveni, jeigu joms nepasiseka. Labai norėjosi, kad „Žalgiris“ iškovotų tą vieną kitą pergalytę Eurolygos „Top 16“ etape anksčiau, bet vis dėlto rezultatai atsimuša į komandos biudžetą. Mūsų laikais baigus sporto mokyklas galimybė sportuoti profesionaliai buvo tik „Žalgiryje“ ir Vilniaus „Statyboje“, kitos komandos buvo mėgėjiškos. Dabar tų komandų, kurios moka atlyginimus ir suteikia šansą išgyventi, yra gerokai daugiau. Visam gyvenimui žaidžiant Lietuvoje neužsidirbsi, bet pragyventi gali. Tuomet nebuvo didelės žaidėjų rotacijos, krepšininkai migravo rečiau, komandos sąstatas išlikdavo daugelį metų. Jeigu Šilutėje rinkdavosi pilnos tribūnos, tai vėliau klubas susilpnėjo ir nesugebėjo išlaikyti žiūrovų, prarado vietą LKL.

Šilutėje savo laiku žaidė pajėgūs legionieriai, kurie buvo itin egzotiškas reiškinys to meto Lietuvoje. Kaip vietiniai žaidėjai ir sirgaliai žvelgdavo į pirmuosius žaidėjus iš užsienio?

Treneris Steponas Kairys Lietuvoje buvo pirmasis, kuris sugebėdavo prisikviesti gana pajėgių, bet pigių legionierių iš JAV. Jie įnešdavo kažką savito. Dabar yra daug galimybių gauti informacijos apie NBA ar NCAA žaidėjus. Tada viskas buvo nauja, keldavomės naktį, žiūrėdavome rungtynes. 1992-ųjų Barselonos olimpinių žaidynių metu Lietuvos rinktinė taip pat fotografavosi su JAV svajonių komanda. Tad nieko keisto, kad tie legionieriai į sales pritraukdavo ir daugiau žiūrovų. Su visais sugyvendavome gerai. Pamenu, su „Šilutės“ amerikiečiais buvo įvairių kuriozų. Jie itin laukdavo išvykų į Vilnių, nes ten yra restoranas „McDonald's“, o tai jie vertino kaip vienintelį normalų maistą mūsų šalyje. Atrodo, kad jie valgydavo savaitę į priekį, turbūt maisto pasiūla Šilutėje jiems netiko. Kai Alytuje su „Žalgiriu“ žaidėme su Vitorijos „Tau Ceramica“, vienas mūsų amerikiečių susižeidė riešą ir buvo nugabentas į ligoninę. Kitą dieną jį pamatėme sugipsuota koja. Akivaizdu, kad tarp daktarams ir krepšininkui susikalbėti nepavyko (juokiasi).

Per visą LKL istoriją bankrutavo daugiau nei 10 klubų. Ar tuo užsienyje esame kažkuo išskirtiniai, ar tai normalus procesas?

Bankrutuoja tokie klubai kaip Maskvos „Dinamo“ ir kiti. Vėliau bandoma keltis iš sudėtingos situacijos. Barselonos „Barcelona“ ir Madrido „Real“ klubų valdymo tvarka kelia pavydą, savaime aišku, kad tokios komandos gyvuoja daugiau nei 100 metų ir gyvuos toliau. Teko žaisti tuometiniame Čekoslovakijos čempionate. Tada tas klubas buvo tikrai stiprus, dabar jo krepšinio žemėlapyje jo nesimato. Reiktų detaliau patyrinėti situaciją, tačiau nemanau, kad šiuo atžvilgiu Lietuva yra išskirtinė. Tas pats Rygos VEF. Kažkada tai buvo labai pajėgus Latvijos klubas, vėliau sunyko, dabar vėl žaidžia Europos taurėje. Sovietų Sąjungoje CSKA buvo išlaikomas armijos, „Dinamo“ priklausė milicininkams, „Lokomotiv“ – geležinkeliečiams, todėl tuo požiūriu klubams buvo išgyventi paprasčiau. Dabar daug ką lemia ir ambicija įkasti stipresniems klubams. Jeigu tai įdomu miestelėnams, tuomet atitinkamai stiprėja klubai, didėja šansai rasti rėmėjų.

Ar Kėdainių „Nevėžio“ vadovai tarpsezoniu padarė viską, kad būtų išvengta dabartinės krizės?

Norint apie tai kalbėti, reikia turėti daugiau informacijos. Būna blogai, kai klubai remiasi tuo biudžetu, kurio iš tikrųjų negali surinkti. Kėdainiuose atsirado moderni arena, kiek žinau, jos statybą rėmė tie patys žmonės, kurie žadėjo padėti ir klubo veiklai. Nežinau, kurioje vietoje visi įvykiai pasisuko kita linkme. Kai ieškai rėmėjų, tuos pinigus ne visada gauni į priekį. Kartais jų negauni net pasirašęs sutartį – yra žodinis susitarimas ir to pakanka. Finansines bėdas klubas žadėjo išspręsti metų pradžioje, galbūt taip ir įvyks. Kai klubai neturi bėdų su biudžetais, čempionatas tampa įdomesnis.

Kada būti profesionaliu krepšininku buvo sunkiau, kuo užsiimdavote, kai nebuvo kompiuterių, mobiliųjų telefonų?

Žaisdamas mėgėjų lygoje kartas nuo karto susiduriu ir su dabartiniais profesionalais. Nėra ką kalbėti, skirtumas yra. Šiais laikais žaisti sunkiau, tačiau Lietuva išugdo aukšto lygio fizinio pasirengimo trenerių, medicina pažengus nepalyginamai, pas mus buvo tik viso to užuomazgos. Anksčiau sprendimą reikėjo priimti per sekundę, dabar – per šimtąsias jos dalis.

Niekada gyvenime nebuvo iškilęs klausimas, ką veikti po rungtynių ar treniruočių, Nežinau kaip dabar, bet mes bendraudavome šeimomis, kartu su komanda susėsdavome ir alaus bokalui. Nepiktnaudžiaudavome tuo, žinojome ribas. 1993 metais skridome į Islandiją, rinkoje buvo tik ką pasirodęs kompiuterinis žaidimas „tetris“. Pora žaidėjų jį turėjo ir tai buvo kaip stebuklas. Per kitą kelionę „tetrį“ turėjo jau visi (šypsosi). Muzikos klausydavome ir tais laikais, bet tie grotuvai buvo juokingi. Kaip bebūtų, tikrai nesiskųsdavome, kad neturime ką veikti. Buvome „chebrytėmis“, žaisdavome kortomis, bendraudavome, „pasilazdavodavome“. Anksčiau nebūdavo taip, kad įsijungi internetą ir leidi laiką jame. Reikėdavo daugiau pasukti galvą.

Vos baigęs karjerą nėrėte į verslą. Ar ilgai ruošėtės šiam žingsniui?

Paprasčiausia visada darydavau tai, kas patinka, ir tai, ką išmanau šiek tiek geriau. Žaisdamas jau turėjau minčių apie bendrovę, tačiau visko suplanuoti juk negali. Tikrai nežinojau, kaip viskas susiklostys. Dabar bendrovei jau 11 metų. Bėgant laikui reikia taikyti naujoves, kažko atsisakyti. Jeigu būtų galima atsukti laiką, daryčiau tą patį – kurčiau sporto lažybų bendrovę. Dar žaidžiant Čekijoje teko susidurti su tuo verslu, tad planai galvoje sukosi visą laiką. Jeigu reikia, dirbu ir po 20 valandų, neatrodo, kad tai labai sunki našta. Man visuomet atrodė, kad darbas neturi kelti galvos skausmo, jis turi būti atliekamas su malonumu.

Bet kada galima atrasti ir pritaikyti naują verslo idėją. Atrodo, yra škotiškas viskis ir viskas, daugiau nebereikia, bet švedai demonstruoja sėkmingą gamybos procesą. Jeigu ateini su naujovėmis, kurių niekas negali įdiegti ir pakartoti, visada gali rasti savo nišą. Pas mus gzistuoja kita problema – eilę metų tenka konkuruoti su nelegalais, kurie nemoka mokesčių. Tai yra pagrindinis sunkumas. Keista, bet per tiek metų su jais niekas nesusitvarko. Apmaudu, nes tie pinigai iškeliauja iš Lietuvos. Mes mokame mokesčius, remiame klubus, sporto šakas. Tai galėtume daryti ir dar daugiau, tačiau to padaryti neleidžia nelygios konkurencinės sąlygos.

Ar vis dar rengiate bendrus susitikimus su savo laikų krepšininkais, galbūt bendraujate šeimomis?

Su veteranų komanda dalyvaujame mėgėjų lygose, Europos ir pasaulio čempionatuose. Su Vaidu Jurgilu kartu tarnavome armijoje, dabar kartu žaidžiame ne tik su juo, bet ir Vaidu Stiga, Dainiumi Staugaičiu, Tomu Masiuliu, anksčiau prisijungdavo ir Saulius Štombergas, per Europos pirmenybes žaidėme vienoje komandoje su Mindaugu ir Eurelijumi Žukauskais. Šiuo metu verslo lygoje žaidžiame kartu su savo vaikais. Džiugu, kad savo sugebėjimus gali parodyti būdamas kartu su jais aikštėje, ne tik pasakojant istorijas ar rodant laikraščių iškarpas. Malonu stebėti ir prisidėti prie to, kad jie kasmet taptų vis geresniais žaidėjais.

Artėja Vasario 16-oji. Kaip ją minėjote seniau ir šiais laikais?

Be abejo, tai yra šventė. Pamenu gūdžius 80-uosius, tai buvo labai politizuoti laikai. Oficialiai tokių datų niekas neminėdavo, buvo baimė dėl darbo, karjeros. Tačiau tokių švenčių nuotaika tvyrodavo ore. Visada žinojome Lietuvos istoriją ir šios datos svarbą. Dalyvaudami paskutiniajame Sovietų Sąjungos čempionate mūsų dubleriai buvo pirmojo vietoje, „Žalgiris“ taip pat būtų laimėjęs auksą. Atstačius valstybingumą čempionatas žlugo, bet jokio liūdesio nebuvo. Supratome, kad vėl galėsime vilkėti Lietuvos rinktinės marškinėlius. Tuomet jautėme ir rodėme tą džiugesį ir euforiją labiau. Dabar ypatingų šventimų nėra, bet tokias datas, be abejo, paminime.


 






Balys Šmigelskas, Marius Zaremba | Alfa.lt

{fcomment}