„Utenos“ puolėja M. Aleksaitė: kitos mergaitės žaisdavo su lėlėmis, o aš leisdavau laiką krepšinio aikštelėje



Po permainingo ir sunkaus praėjusio Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) sezono Utenos „Utenos" klube likusi Monika Aleksaitė svajoja apie medalius. Neseniai 21-ąjį gimtadienį atšventusi puolėja yra viena iš trijų krepšininkių, su kuriomis „Utena" pratęsė sutartį ir artėjančiam sezonui.



180 cm ūgio puolėja LMKL pirmenybėse rungtyniaudavo po 19 minučių, įmesdavo 6,2 taško ir sugriebdavo 4,2 atšokusio kamuolio. Pati Monika „BcUtena.lt" teigė, kad džiaugiasi padidėjusia konkurencija, kadangi ši skatina tobulėti ir stengtis dar labiau.

Kaip vertinate praėjusį „Utenos" sezoną?



– Praėjęs sezonas buvo sunkus psichologiškai. Komanda susirinko prieš pat sezono pradžią, todėl neturėjome laiko tinkamai pasiruošti. Buvo sunku pralaimėti rungtynes dideliu taškų skirtumu, tačiau prie komandos vairo stojus Alfredui Vainauskui, viskas pradėjo klostytis daug geriau.

Padaugėjo pergalių, todėl ir pačios ėmėme savimi labiau pasitikėti. Taip prasibrovėme iki ketvirtfinalio, kur kaip lygios su lygiomis kovėmės su „Sūduvos" komanda. Jei neapmaudžiai pralaimėtas mačas, nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę. Bet kaip sakoma, laimi stipresni.

Ar tikėjotės, kad vasarą Utenos komandą papildys tokios žinomos krepšininkės?

– Jau sezono pabaigoje buvo kalbama, kad komandą bus stengiamasi sustiprinti, tačiau tokio pajėgumo tikrai nesitikėjome. Bus įdomu išbandyti savo jėgas, žaidžiant vienoje komandoje su tokiomis patyrusiomis krepšininkėmis.

Dabar, kai klube bus daugiau pajėgių žaidėjų, nebijote išaugusios konkurencijos?

– Gal šiek tiek gąsdina, bet truputėlis konkurencijos visada yra gerai, juk tai skatina labiau stengtis ir tobulėti.

Dirbote su A. Vainausku. Kokia jūsų nuomone apie šį trenerį? Ar daug pavyko iš jo išmokti?


– Apie trenerį gerai arba nieko! Tai žmogus, sukaupęs didžiulę krepšinio patirtį, kuria puikiai sugeba dalintis. Mums labai pasisekė sulaukus tokio šaunaus trenerio bei gero stratego savo komandoje. A. Vainauskas puikiai geba skirti darbą nuo laisvalaikio. Aikštelėje iš savęs ir merginų visada reikalauja maksimumo, yra reiklus ir griežtas, o už jos ribų – šiltas, nuoširdus ir linksmas žmogus, į kurį visada galima kreiptis pagalbos. Iš šio trenerio pasisėmiau tikrai daug naujovių, tačiau tai dar tikrai ne viskas. Su kiekviena treniruote sužinau ką nors naujo bei tobulėju. Labai džiaugiuosi galėdama toliau dirbti šiuo žmogumi.

Pačios LMKL žaidėjos ir klubų atstovai jau kalba, kad finale regi „Uteną". Neužmigsite ant laurų dėl lipdomos favoričių etiketės?

– Niekada negalima nuvertinti varžovų. Visos komandos yra pajėgios ir su visomis reikės kovoti. Praėjusio sezono pradžioje mūsų taip pat niekas nelaikė rimtu varžovu, tačiau mes tikrai parodėme, ką sugebame.


Pakalbėkime apie jus kaip apie asmenybę. Kokia esate aikštelėje ir kokia už jos ribų?

– Tiek gyvenime, tiek aikštelėje stengiuosi atsiduoti šimtu procentų, nors kartais reikia gero spyrio į užpakalį, kad nubusčiau. Sunku kalbėti apie save, bet, manau, jog esu ramus, nekonfliktiškas žmogus, sugebantis pakovoti už save.

Kokia jūsų kaip krepšininkės svajonė?


–Svajonių turiu daug. Viena iš jų yra – sėkmingas ateinantis krepšinio sezonas, kurį vainikuotų LMKL medaliai, na o kokios spalvos, žinome visi.

Ką jums pačiai reiškia krepšinis?

– Krepšinis mano gyvenime užima svarbią vietą. Kiek pamenu, vaikystėje mergaitės žaisdavo su lėlėmis, o aš leisdavau laiką krepšinio aikštelėje. Nuo mažens tai buvo mano pagrindinis laisvalaikio praleidimo būdas, o dabar – ir darbas. Šeima, geriausi draugai ir pažįstami taip pat sukasi aplink šį sportą, todėl neįsivaizduoju savo gyvenimo be krepšinio. Krepšinis – man didžiausias malonumas.






BasketZone.lt



Video rekomendacijos: