H.Saprykinas - į Ameriką pramintu D.Songailos keliu

19-metis klaipėdietis Haroldas Saprykinas, anksčiau atstovavęs LCC tarptautinio universiteto krepšinio komandai ir vilkėjęs Lietuvos 18-mečių rinktinės marškinėlius, ilgesniam laikui keliasi į Ameriką - ateinančius ketverius metus jis rungtyniaus Nacionalinės studentų sporto asociacijos (NCAA) pirmajame divizione.

H. Saprykinas studijuos ir rungtyniaus Irvine, Kalifornijos universitete. Kol kas krepšininkas dar yra gimtojoje Klaipėdoje, bet jau šio mėnesio viduryje pakels sparnus už Atlanto.

Amerikoje - ne naujokas

Haroldai, kodėl nusprendei išvykti į JAV, o ne rungtyniauti kur nors Lietuvoje?

Buvo pasiūlymų likti ir Lietuvoje, tačiau Ameriką pasirinkau dėl to, jog ten yra sudarytos puikios galimybės studijuoti ir žaisti krepšinį. Man mokslai - pirmoje vietoje. Juk reikia žvelgti į ateitį, nes niekada nežinosi, kada teks baigti sportininko karjerą, o mokslai - raktas į ateitį.

Man patinka tai, kad Amerikoje mokslai ir sportas - suderinami. Ten viskas griežtai: jei nesimokysi, neišlaikysi egzaminų tam tikru balų vidurkiu - negalėsi žaisti ir krepšinio. Reikia stengtis ir mokytis, ir žaisti krepšinį.

Išvykti į Ameriką man padėjo krepšinio specialistas Steponas Kairys. Jam esu labai dėkingas. Taip pat labai daug padėjo LCC tarptautinio universiteto treneris Marius Tamolis. Jis apskritai pakeitė mano supratimą apie krepšinį ir buvo vienas svarbiausių motyvatacijos įkvėpėjų ne tik krepšinio aikštelėje, bet ir gyvenime.

Grįžtant prie Amerikos temos, patekti į šią šalį padėjo ir tai, kad Lietuvos krepšininkai čia yra puikiai žinomi. Visiems yra tarsi įaugę į kraują, kad Lietuva - krepšinio šalis. Būsimas mano treneris Raselas Tarneris (Russell Turner) treniravo tuomet Amerikoje studijavusį Darių Songailą. Treneris kalbėjo, kad Darius jam paliko gerą įspūdį, buvo labai darbštus. Šis Amerikos treneris net savo sūnų Songailos garbei pavadino Dariaus vardu. Tai daug ką pasako.

Treneris buvo atvykęs ir į Klaipėdą, susipažino su mano tėvais, apžiūrėjo mano gyvenimo aplinką ir panašiai. Amerikiečiai į tai žiūri labai atsakingai.

Kokią specialybę Amerikoje studijuosi?

Pirmus dvejus metus bus dėstomi bendri dalykai, kol kas nereikia rinktis jokios specialybės. Po dvejų metų patys dėstytojai tau padeda pasirinkti specialybę, tiesiog stebi tavo sugebėjimus, kokiai specialybei esi labiau tinkamas ir panašiai. Tai gerai, nes tinkamą specialybę išsirinkti yra labai svarbu.

Ar nebus sudėtinga studijuoti anglų kalba?

Man Amerika - ne naujiena. Aš jau dvyliktą klasę baigiau Floridoje, taip pat atstovavau "West Oaks Academy" krepšinio komandai. Sekėsi gana gerai, taškų vidurkis buvo apie 18. Iš pradžių buvo sudėtinga, kai teko viską mokytis anglų kalba, tačiau per laiką yra priprantama prie visko.

Amerikoje išsiugdžiau savarankiškumo jausmą. Pirmą mėnesį buvo sunku be tėvų, tačiau tai tik dar labiau užgrūdino. Amerikoje supratau, kad šeima, artimieji gyvenime užima itin svarbią vietą.

Mokeisi Klaipėdos "Vėtrungės" gimnazijoje. Ar labai skiriasi mokslai Amerikoje ir Lietuvoje?

Už Atlanto mokytis galbūt net lengviau. Pavyzdžiui, matematikos užduotys ten paprastesnės... Per pamokas skaičiuodavome net, pavyzdžiui, kiek bus 12+24. O vietiniai, pamatę tokias užduotis, traukdavo net skaičiuotuvus, o man tai kėlė juoką... Žinau, kad universitete manęs laukia sudėtingesnis mokslo kelias.

Metams - 50 tūkst. dolerių

Su tėčiu vykai į Ameriką apžiūrėti būsimų gyvenimo ir treniruočių sąlygų. Koks pirmas įspūdis?

Universitete studijuoja 22 tūkst. studentų, jo kiemelis - vos ne pusės Klaipėdos dydžio. Studentai iš vienos paskaitos į kitą po universiteto kiemelį važiuoja dviračiais. Juk ten viskas yra vienoje vietoje: futbolo, beisbolo, teniso sporto aikštynai, ledo ritulio, krepšinio arenos, šalia - medicinos, chemijos, fizikos laboratorijos. Ten gyvenimas tiesiog virte verda, juk viename universitete yra per pusšimtį skirtingų profesijų.

Kalifornijos universitetas Amerikoje pagal prestižą užima 49 vietą, o visame pasaulyje - 93 vietą.

Aš, studijuodamas ir žaisdamas krepšinį, pinigų neuždirbsiu, tačiau universitetas man padengs mokslo, pragyvenimo išlaidas - skirs 50 tūkstančių dolerių (apie 131 tūkst. Lt). Grynais tų pinigų negausiu, tačiau man skirs aprangą, gyvenamąją vietą, lėktuvo bilietus keliauti į varžybas, maisto ir kitus būtinus gyvenimui ir sportui dalykus.

Tarkime, universitetas visada organizuoja įvairias šventes, mokymus. Jis yra apie 40 minučių nuo didmiesčio Los Andželo. Yra sudarytos geros sąlygos sportuoti, taigi kartais pasitreniruoti užsuka net pats NBA žvaigždė Kobė Brajantas (Kobe Bryant) ar kiti žinomi krepšininkai. Kartais jie net užsuka į mūsų treniruotes ir pasidalija savo mintimis, duoda patarimų. Tai - neįkainojama patirtis.

Ar nėra gaila palikti Lietuvos per gražiausius savo jaunystės metus?

Suprantu, kad visa tai darau dėl savo ateities, gerovės. Dabartinis mano tikslas - kuo geriau baigti studijas ir įsitvirtinti krepšinio srityje. Neslėpsiu, jog ateityje norėčiau rungtyniauti Europoje. Kaip viskas susiklostys, pamatysime po ketverių metų.

Tavo tėtis ir senelis - dviratininkai. Kodėl pats pasirinkai krepšinį?

Viskas susiklostė natūraliai: kai man buvo septyneri metai, mane tėtis nuvedė į Vlado Knašiaus krepšinio mokyklos treniruotes pas trenerį Dalių Ubartą. Ir nuo pat pirmos dienos pamilau krepšinį, be jo neįsivaizduoju savo gyvenimo. Vėliau su treneriu Mariu Tamoliu tapome Lietuvos jaunių žaidynių čempionais, taip pat iškovojome Moksleivių krepšinio lygos bronzos medalius. Treneris Marius Tamolis suteikė man daug motyvacijos, pasitikėjimo savo jėgomis. Taip pat mano senelis Viktoras, buvęs CSKA narys, įskiepijo man, jog tik sunkiu darbu galima kažką pasiekti.




Paulius Matulevičius | Vakarų ekspresas