E. Nickus tarp geriausių šalies trenerių Š. Jasikevičiaus nemato (Pasisakė apie D. Motiejūną ir rinktinę)

Ilgametis tuomečio Lietuvos kūno kultūros instituto Sportinių žaidimų katedros dėstytojas ir asistentas (1977-1993 m. ir 1995-2010 m.), keturis kartus Lietuvos čempionų (1982-1983 m., 1989- 1990 m.) „Atleto“ komandos treneris Edas Nickus rugsėjo 9 d. švenčia savo 65-ąjį gimtadienį.



Ir šiandien jis nenutolo nuo krepšinio, treniruoja Lietuvos sporto universiteto (LSU) vyrų komandą, žaidžiančią Lietuvos regionų lygoje ir šalies studentų čempionate.

Treneris džiaugiasi, kad šiemet į LSU įstojo perspektyvių vaikinų, nors nė vienas jų neatstovavo jokio amžiaus Lietuvos rinktinei.  

Didelę patirtį turintis E. Nickus jaunimui bando įteigti, kad kiekvienas jų krepšinio aikštelėje gali pasiekti nemažai, jeigu daug dirbs ir rimtai žiūrės į savo veiklą.

„Tačiau tada jiems reikėtų atsisakytų daug malonumų, nes pagundų šiandien yra itin daug. Jauniems žmonėms galimybės tikrai yra didelės. Tačiau neramina tai, kad jaunimas, kai tik pradės geriau žaisti, atsidurs kryžkelėje.  Iš praktikos žinau, kad dauguma žaidėjų susigundo tais keliais šimtais eurų ir nueina ne tuo keliu. Nėra nė vienos profesijos, kad kažkas ateitų ir sutvarkytų gyvenimą. Reikia laiko ir kantrybės, o tuo nepasižymi dabartinis jaunimas, kuriam reikia šiandien ir ne rytoj. Bet yra ir tų, kurie pasiekia“, – sako E. Nickus.      

Savo trenerio karjerą jis pradėjo 1977-aisiais, kai tik baigė LKKA ir darbą pradėjo nuo trečios bei antros instituto komandų.

1981-aisiais Edas pradėjo treniruoti pagrindinę  „Atleto“ komandą, kuri po metų tapo Lietuvos čempione.

„Taip susiklostė gyvenimas, kad pradėjus dirbti Kūno kultūros institute, teko daug bendrauti ir dirbti su Stepu Butautu, Kazimieru Petkevičiumi, Stasiu Stonkumi, Vytatu Kulakausku, Zenonu Sabuliu. Man labai pasisekė, kad patekau tarp tokių žmonių. Ta patirtis, kurią įgijau su jais bendraudamas, diskutuodamas, liko neįkainuojama iki šių dienų“, – džiaugiasi Edas.   

Jam teko sutikti ir tuomečius elitinius SSRS krepšinio grandus Vladimirą Kondrašiną, Aleksandrą Gomelskį, Maigonį Valdmanį, iš kurių taip pat daug mokėsi.

Per savo karjerą E. Nickui teko treniruoti ne tik LSU, bet ir Mažeikių, Prienų, Šakių komandas.

„Į komandas visą laiką stengdavausi pakviesti jaunus žmones, tačiau rajonuose jų ne visada būdavo. Vis pagalvodavau, o ką veikia sporto mokyklos, jei jų neišugdo. Tačiau nepaisant to, buvo įdomi patirtis. Sutikau daugybę žmonių, kurie myli krepšinį – jie vykdavo autobusais su mumis į turnyrus, prisidėdavo finansiškai. Ir dabar nėra lengva, ieškome žmonių, kurie galėtų padėti. Tačiau kam įdomūs tie 18-mečiai, 20-mečiai, visiems reikia žvaigždžių, reklamos. Kada moksleiviai baigia sporto mokyklą ir pereina į vyrų krepšinį, – didžiausia duobė Lietuvos krepšinyje. Tame periode prarandame labai daug vaikinų“, – sako E. Nickus.  

Edai, kokia nuotaika pasitinkate 65-tą gimtadienį?

Nuotaika gera. Kiek tik galima, stengiuosi maksimaliai judėti: į treniruotes stengiuosi važinėti dviračiu, su kaimynu vakarais žaidžiu stalo tenisą, krentu į baseiną paplaukioti.

Dėl kojos problemų krepšinio mėgėjiškai nežaidžiu, tačiau prieš treniruotę su žaidėjais pasivaržau baudos mėtymo konkursuose.  

LSU katedroje jau nebedirbu, nes supratau, kad trenerio kelias yra įdomesnis. Turiu daug įdomių darbų, įvairiausių planų. Yra kas veikti.   

Kol nebuvo Covid-19 pandemijos, su studentais išvažiuodavome ir dalyvaudavome įvairiuose turnyruose.

Rugsėjo antroje pusėje norėjome surengti keturių universitetų studentų krepšinio turnyrą, pakviečiant visus buvusius ir dabartinius auklėtinius,  savo rėmėjus bei latvių ir estų komandos, tačiau dėl pandemijos renginį nukėlėme į kitų metų gegužės mėnesį.

Visą savo gyvenimą susiejote su krepšiniu, ar šeimoje esate vienintelis krepšininkas?

Mano visa šeima sportiška: žmona Zita irgi baigė Lietuvos sporto universitetą, dirbo trenere.

Vyriausioji sesuo Nijolė irgi žaidė krepšinį, o dukra Erika Paulė pasirinko kitą kryptį – susižavėjo tenisu, tačiau dabar jo jau nebežaidžia.

Turime vieną anūkę Ediliją, kuriai spalio mėnesį sukaks dvylika. Ji susižavėjo žirgais ir lanko šios sporto šakos pratybas.

Kaip galvojate, ar jūsų patys gražiausi metai jau praeityje, ar jie dar neatėjo?

Sunku pasakyti: buvo įdomių momentų ir karjeros pradžioje, ir jos viduryje.

Karjeros dar nesirengiu baigti – aktyviame trenerio darbe gal ir nedalyvausiu, bet krepšinyje yra ir daug kitų veiklų.   

Į LSU visą laiką įstoja gabių vaikinų, kurie ateityje galėtų pasiekti gerų rezultatų.

Niekada nesutinku su nuomone, kad jau nieko nebus iš 17 metų žaidėjo. Turime nemažai pavyzdžių, kai atėjęs 18–metis dar nežaidė jokio amžiaus Lietuvos rinktinėje. Tai – ir Dainius Šalenga, ir Tautvydas Lydeka, kuris krepšinį pradėjo žaisti būdamas 18 metų ir dar dabar jį aktyviai žaidžia.

Visiems jauniems žmonėms sakau, kad jums niekas neuždaryta, šiandien sportuoti galite iki 35-40 metų.

Argentinietis Luisas Scola, kuriam dabar 40 metų, puikiai žaidžia Italijoje, dažnai būna rezultatyviausias savo komandoje.

Kartais be reikalo į tuos 16-18 metų krepšininkus pesimistiškai žiūri mūsų treneriai ir tėvai, kad jie jau netaps gerais žaidėjais.

Jaunimui taip pat aiškinu, kad ne visi gali būti žvaigždėmis, profesionaliais  žaidėjais, bet jie gali tapti gerais treneriais, verslininkais, ministrais, Seimo nariais ir t. t. Tokių pavyzdžių turime daug. Tarkime, Kazys Maksvytis studijavo mūsų institute, o kokį pasiekė lygį.  

Labai smagu, kad tie žmonės, kurie buvo prie mūsų komandos, tapo gana gerai žinomi ne tik krepšinio aikštelėje, bet ir kitose srityse.

Štai Vaidotas Verba, kuris žaidė mūsų komandoje, 2007-aisiais tapo ambasadoriumi Nyderlanduose.

Šiandien jauniems žmonėms galimybės yra didelės, o mano pareiga – ką sukaupiu per tiek daug metų, tą patirtį perduoti savo mokiniams ir juos  įtikinti, kad visose gyvenimo srityse jie gali būti naudingi Lietuvai.      

Ar jau įgyvendinote savo svajones?

Mano pagrindinis tikslas buvo – dirbti krepšinyje. Kai pradedi karjerą, stengiesi ir nori pasiekti pačių didžiausių aukštumų.  

Teko padirbėti ir Lietuvos studentų, Lietuvos jaunimo rinktinių treneriu, tačiau tie laikai buvo ypatingai sudėtingi.

Nepaisant to, užaugo daug žvaigždžių, su kuriomis man teko dirbti. Tai –  Žydrūnas Ilgauskas, Saulius Štombergas, Kęstutis Kemzūra, Rytis Vaišvila, Valdemaras Chomičius, Nerijus Zabarauskas, kiti.

Kai po vienerių metų darbo 1982-aisiais tapome Lietuvos čempionais, buvo didelis įvykis.

Iki šių tų dienų su tais puikiais vyrais, su kuriais dirbome, iki šios dienos  bendraujame, diskutuojame.  Be abejo, tai kas jau nuveikta, sustoti niekada negalima.

Kaip pedagogas, ar galite teigti, kad sportininkų gyvenime didelį vaidmenį vaidina pirmieji treneriai?

Pirmieji treneriai iš tikrųjų turi didelę įtaką, tačiau pakalbėjus su jau turinčiais didelę patirtį ir jaunais treneriais, ryškėja tendencija, kad kažkas truputį negerai su jaunimo motyvacija.

Daug kas priklauso nuo mažens, nuo trenerių, kas juos motyvuoja, kaip su jais dirbama.

Pati Lietuvos krepšinio sistema labai gerai sukurta. Tačiau kaip ir visur, visą laiką nėra saulėtas dangus, bėdų ir problemų yra nemažai.     

Kaip jūs atėjote į krepšinį ir kokį pasiekėte meistriškumą?

Atėjau pats, lėmė aplinka. Marijampolėje tuo metu krepšinis buvo ypač populiarus, itin stipri buvo moterų komanda.  

Mano vyriausia sesuo Nijolė Miliauskaitė tuo metu buvo viena Lietuvos rinktinės kandidačių.

Ji turėjo nemažos įtakos, kad atėjau į krepšinį. Nebuvo nė vienos akimirkos, jog gailėčiausi, jog pasirinkau šią sporto šaką.

Treniravausi pas Sigitą Naujoką, o paskutinėje klasėje –  pas Juozą Strorpirštį.

Tai buvo puikūs treneriai, iš jų buvo galima daug ko pasimokyti, o  treneris Sigitas Mickevičius mums visiems buvo etalonas.

Tačiau didžiausias pamokas gavau iš Vido Virbicko, neišsenkančios energijos ir daug dirbančio trenerio.

Tarp Lietuvos moksleivių pagal pajėgumą buvau gal 12-as žaidėjas, bet į  rinktinę nepatekau, nors buvau arti to.

Atstovavau Marijampolės vyrų komandai, žaidžiau su vyresniais, turėjau puikią galimybę mokytis.

Kai įstojau į Kūno kultūros institutą, mane treniravo Artūras Poviliūnas,  Kazimieras Petkevičius.  

Kai peržvelgiu visą istoriją, tai Lietuvoje yra tiek daug įžymių žmonių, kurie po kruopelytę sudėjo į krepšinio aruodą ir, duok Dieve, kad jis tik nepradėtų byrėti.   

Ar neskauda širdies, kad dabar jūsų gimtinėje krepšinis nėra populiarus,  ar nekyla noras grįžti ir komandoms pradėti atsitiesti?

Tokių minčių neturiu, yra gerų trenerių ir Marijampolėje. Jaudina tai, kad aplink Marijampolę rajonai statosi sporto rūmus, o Marijampolėje nėra arenos.  

Marijampoliečiai per Nacionalinį lygos čempionatą nuolat užima pirmą ar antrą vietas, turi puikų rėmėją ir, jeigu miestas turėtų sporto rūmus, šios sporto šakos populiarumas dar labiau išaugtų.

Tačiau nebeliko moterų krepšinio. Liūdni dabar reikalai ir visoje Lietuvoje. Jeigu šiandien turime tokią žvaigždutę kaip Justė Veronika Jocytė, tai gal nemokame išnaudoti tų pavardžių ir merginų bei parodyti, kad jos gali pasiekti daug daugiau.  

Niekada netikiu teiginiu, kad merginos nenori žaisti krepšinio. Matyt, ne tuo keliu einama ir ne taip daroma, dėl to ir nėra moterų krepšinio. Mūsų studentų krepšinyje praktiškai iš viso nebeliko merginų komandų.

Jūsų treniruojamas „Atletas“ keturis kartus (1982-1983 m. ir 1989-1990 m.) tapo Lietuvos čempionu, ar pergalės jums buvo didelė motyvacija tobulėti, ar atvirkščiai pralaimėjimai vertė dar daugiau mokytis?

Pergalės visada suteikia teigiamų emocijų, o mano charakteris toks, kad po pralaimėtų rungtynių kitą kartą visada norisi įrodyti, kad tai buvo atsitiktinumas.

Kiekviena pergalė yra smagi, tai savotiškas dopingas. Kai 2011-2012-ųjų sezone  mano vadovaujamas Kauno „LKKA-Atletas“ laimėjo Nacionalinę vyrų krepšinio lygą, buvo suburta gera jaunų vaikinų komanda iš įvairių Lietuvos kraštų ir neturinti tvirto finansinio pagrindo.

Šita pergalė karjeroje man ypač įsimintina, nes iškovojome teisę žaisti LKL. 2013- 2014-aisiais mūsų komanda vadinosi „LSU-Atletas“ ir žaidėme LKL.  

Tačiau įvykus krizei su „Žalgirio“ klubu ir Vladimiro Romanovo išėjimu, kai mūsų komandai buvo prižadėta pinigų iš miesto savivaldybės, bet jų negavome, komanda buvo priversta išsiskirstyti.

2017-aisiais metais, su Virginijumi Šeškum subūrę komandą, dalyvavome Williamo Joneso taurės turnyre ir tarp 10 komandų užėmėme antrą vietą. Po to dar kartą nuskridome į Taivaną.

Jauniems žmonėms reikia rodyti, kas vyksta kituose kraštuose. Pamenu, kai 1993–aisiais pirmą kartą vykome į JAV, tada mūsų komandoje buvo ir Žydrūnas Ilgauskas, Saulius Štombergas, kiti.

Dalyvavome universitetų varžybose ir gan neblogai pasirodėme. Žaidėjai patyrė daug emocijų, pamatė puikias arenas, didelį amerikiečių studentų krepšininkų meistriškumą.

2001-aisiais teko vadovauti Lietuvos studentų rinktinei per Universiadą Kinijoje, kur rungtynes stebėjo 6-7 tūkst. žiūrovų – mūsų studentams tai irgi buvo gera mokykla.

Tada universiadoje buvo leidžiama dalyvauti sportininkams iki 28 metų. Dalyvavo visa nacionalinė Kinijos rinktinė, o nugalėtojais tapo serbai, kuriems pralaimėjome vos 1 tšk. ir galutinėje įskaitoje likome penkti.

Tokie susitikimai jauniems žaidėjams daug duoda, jie tobulėja. 18 metų jaunimą nuveždavome ir į turnyrus Italijoje, Belgijoje, Prancūzijoje.

Būtų galima parašyti knygą, kaip mes anksčiau vykdavome į keliones. Prisimenu 1989-aisiais pirmą kartą važiavome į Berlyną ir buvome istorinio įvykio liudininkais – matėme Berlyno sienos griūtį, kai  Rytų Vokietijos valdžia buvo priversta atverti Rytus ir Vakarus skiriančią sieną.

Mūsų krepšininkai atminimui nusifotografavo prie Berlyno sienos.

Krepšininkus mokote žaisti, o pats ar mokotės iš jų?

Kai tapau „Atleto“ treneriu, mano vadovaujamoje komandoje žaidė žalgiriečiai Valdemaras Chomičius, Gintaras Krapikas, Algirdas Brazys, Raimundas Čivilis, Virginijus Jankauskas, Mindaugas Lekarauskas, Gintaras Krapikas, 1983-aisiais prie auksinės komandos prisijungė Ramūnas Butautas, komandos kapitonas Mindaugas Lukošius, Arvydas Venslovas.   

Be abejo, iš jų mokiausi, tarp mūsų buvo 4-5 metų skirtumas. Visi puikiai   sutardavome, bendravome.

Ir dabar, jei treneriams pavyksta suburti gerą kolektyvą, yra puikūs  tarpusavio santykiai, tai ir rezultatai gerėja.    

Kuris treneris jums darė didžiausią įspūdį?

Stepas Butautas. Jis stebėdavo visas mūsų rungtynes, o po jų kartu abu  aptardavome, analizuodavome, ką blogai padariau.

Man jis – vienas geriausių to laikmečio Lietuvos trenerių, tą jis įrodė savo darbais.

1972-aisiais per Miuncheno olimpines žaidynes, kai Modestas Paulauskas tapo olimpiniu čempionu, Stepo Butauto vadovaujama Kubos rinktinė pelnė bronzos medalius.

Jeigu dabar, treniruojant kitos šalies rinktinę būtų pasiektas toks meistriškumas, nežinia, kaip mūsų treneris būtų įvertintas. Tačiau tada buvo visai kiti vertinimai.  

Išvardykite penkis geriausius, jūsų nuomone, Lietuvos trenerius?

 Vladas Garastas, Jonas Kazlauskas, Antanas Sireika, Kęstutis Kemzūra, Ramūnas Butautas, Rimas Kurtinaitis, Kazys Maksvytis. Jau ir septynis išvardijau. Lietuvoje tikrai yra gerų trenerių, turinčių nemažą patirtį.  

Labai vertinu R. Kurtinaitį. Jis buvo ir superinis žaidėjas, o dabar aukšto lygio treneris, tik niekaip negauna šanso treniruoti Lietuvos nacionalinės rinktinės.

O save į kurią vietą įrašytumėte?

Tegul kiti mane vertina. Jaučiuosi daug ką padaręs ir nuveikęs. Daug auklėtinių per ketverius metus žaidė mano vadovaujamoje LSU komandoje, o tie metai nuo 18 iki 22-ejų, kol jie mokosi, yra patys trumpiausi, suformuojant profesionalią nuomonę ir jauniems žaidėjams nuteikiant  bei parodant kelią, kurie jie turi eiti.

Tai – viena pagrindinių mano užduočių ir džiaugiuosi, kad su vaikinais, kurie studijavo ir žaidė mano komandoje, dažnai susitinkame arba pas mane, arba pas kitus iki šių dienų.

Tai, ko gero, irgi gyvenimo variklis, kai jauti, jog su tais žaidėjais gali kartu ką nors įgyvendinti.   

Su auklėtiniais padiskutuojam, išgyvenam, kad mūsų trenerių labai maži atlyginimai, nors krepšinis Lietuvą ir labiausiai reprezentuoja.   

Kaip įsivaizduojate gerą trenerį, kokiomis savybėmis jis turi pasižymėti?

Pirmiausiai treneris turi žinoti, ko jis siekia, pasišvęsti savo darbui. Treneris turi būti ryžtingas, pasitikintis, nesulūžti pralaimėjus.

Jeigu netiki, – nepradėk dirbti. Tų savybių būtų galima daug išvardyti, be abejo, viena nieko nelemia.

Kaip ir kiekvienoje profesijoje, ne visi tampa žinomiausiais teisininkais, ekonomistais ar finansininkais. Taip ir sporte, ne visiems trenerio karjera susiklosto sėkmingai.   

Labai smarkiai į priekį pažengė mūsų sporto medicina ir tos traumos, kurios anksčiau kamuodavo žaidėjus ir treneriui, būdavo didelis galvos skausmas, tai dabar to nėra.   

Labai džiaugiuosi, kad vienerius metus mūsų komandoje žaidęs Rimtautas Gudas šiandien yra profesorius, medicinos mokslų daktaras ir vienas geriausių Lietuvos ortopedų-traumatologų.

LSU studijavo ir mūsų vaikinų krepšinio komandos vadybininkas buvo dabartinis Lietuvos futbolo federacijos generalinis sekretorius Edgaras Stankevičius, su kuriuo daug dirbome ir važinėjome į tarptautinius turnyrus.  

Tai tikrai puikus, inovatyvus vaikinas, manau, kad jis įneš naujovių ir futbole.

Jeigu būtumėte Lietuvos krepšinio rinktinės treneris, ar į rinktinę kviestumėte  Donatą Motiejūną?

Kviesčiau šimtu procentų. Nenoriu plačiau apie tai diskutuoti, tačiau Lietuvos rinktinei turi atstovauti geriausi žaidėjai ir tai jiems, be abejo,  turėtų būti garbės reikalas.

Nežinau nė vieno krepšininko, kuris be 16-mečių, 18-mečių, 20-mečių rinktinių, tapo žvaigždėmis.

Džiaugiuosi, kad dauguma Lietuvos krepšinio žvaigždžių neatsisako atstovauti rinktinei.

Donatą Motiejūną vertinu ir, manau, kad jis yra gero lygio žaidėjas. Tie pasirodę straipsniai mūsų žiniasklaidoje nėra smagūs.    

Ar Lietuvos krepšininkai pateks į Tokijo olimpines žaidynes?

Žinoma pateks. Jeigu nepatektų, Lietuvos krepšiniui tada būtų ypač  didelis smūgis.

Mes pripratę prie pergalių, Lietuvos krepšinis vertinamas visame pasaulyje.

Kada rinktinė grįžta su medaliais ir juos pasitinka keliasdešimt tūkstančių sirgalių, – neįkainuojamas pavyzdys vaikams, įvykis visam gyvenimui.

Manau, kad tos tradicijos nuo 1937–ųjų yra išlikusios iki šių dienų. Tačiau sportas yra sportas, kiek pirmo ryškumo komandų nepatenka į pasaulio čempionatus. Iš to tragedijos nereikėtų daryti, gyvenimas tęsiasi toliau.





Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info