Š. Marčiulionis: norėjau atstovauti „Žalgiriui“ (Papasakojo apie muštynes su Sabu)

FIBA ir Stopkadras nuotr.

„Vai­kys­tė­je mačiau vis­ko: ir šil­to, ir šal­to. Sovie­tų Sąjun­gos lai­kais daug pasi­rin­ki­mo gali­my­bių nebu­vo. Buvo net metas, kai 14 kvad­ra­ti­nių met­rų kam­ba­rė­ly­je tek­da­vo leis­ti lai­ką su močiu­te. Ji per­ra­ši­nė­da­vo Bibli­ją, o aš tame pačia­me kam­ba­rė­ly­je mokiau­si“, - šir­dį atvė­rė Klai­pė­do­je vie­šė­jęs vie­nas gar­siau­sių Lie­tu­vos krep­ši­nin­kų, Seulo Olim­pi­nis čem­pio­nas, pir­ma­sis iš buvu­sios Sovie­tų Sąjun­gos pra­vė­ręs NBA duris Šarū­nas Mar­čiu­lio­nis.

55-erių pra­ei­ty­je itin titu­luo­tas įžai­dė­jas, Lie­tu­vos didžio­jo kuni­gaikš­čio Gedi­mi­no I, III ir IV laips­nio ordi­nų bei Gar­bės ženk­lo ordi­no kava­lie­rius klai­pė­die­čiams papa­sa­ko­jo daug sma­gių ir mažai krep­ši­nio bend­ruo­me­nei žino­mų savo gyve­ni­mo deta­lių.

„Kai man buvo 13 metų, buvo labai rim­tų min­čių, kad mano spor­ti­nė karje­ra baig­sis. Iš spor­to rit­mo buvau iškri­tęs pusei metų, kadan­gi su sava­dar­biais sprog­me­ni­mis apsi­de­gi­nau akis“, - Š. Mar­čiu­lio­nis pri­si­mi­nė paaug­lys­tė­je nuti­ku­sį gana rim­tą, bet lai­min­gai pasi­bai­gu­sį inci­den­tą. 

Skau­dus ver­dik­tas Donec­ke
 


Kau­ne augu­sį Š. Mar­čiu­lio­nį vai­kys­tė­je visų pir­ma suža­vė­jo ne krep­ši­nis, o teni­sas. 

„Sesuo lan­kė teniso tre­ni­ruo­tes ir mane pasi­im­da­vo kar­tu. Ir taip aš nuo pen­ke­rių metu­kų pra­dė­jau žais­ti tenisą. Iš pra­džių vai­kui būda­vo gėda ran­ko­se neš­tis teniso rake­tę, tai ban­dy­da­vau ją slėp­ti, - šyp­so­da­ma­sis pri­si­mi­nė Š. Mar­čiu­lio­nis. - Žais­ti tenisą sekė­si gerai. Tapau savo amžiaus gru­pių Lie­tu­vos čem­pio­nu. Pame­nu, kad vykau į Donec­ką ir ten rei­kė­jo demonst­ruo­ti savo tech­ni­ką ir fizi­nį pasi­ren­gi­mą. Rei­kė­jo muš­ti teniso kamuo­liu­ką į sie­ne­lę.

Mano tech­ni­ka buvo tra­giš­ka, komi­si­ja, pama­čiu­si, kaip aš mušu teniso kamuo­liu­ką, net susi­ėmė už gal­vos, tačiau fizi­nio pasi­ren­gi­mo kon­kur­se aš buvau nepra­len­kia­mas. 

Net vėliau vie­na­me teniso žur­na­le rašė: „Kur žiū­ri Lie­tu­vos teniso tre­ne­riai, kad tokių pui­kių fizi­nių duo­me­nų vai­kas taip netech­niš­kai muša teniso kamuo­liu­ką„, - šyp­so­da­ma­sis pri­si­mi­nė dabar tenisą itin mėgs­tan­tis žais­ti Š. Mar­čiu­lio­nis. 

Jis net 2014 m. sau­sį įstei­gė Lie­tu­vos pade­lio teniso fede­ra­ci­ją. Pade­lio teni­sas yra teniso ir skvo­šo deri­nys, žai­džia­mas poro­mis su iš stik­lo pluoš­to paga­min­ta besty­ge rake­te ir pana­šiu į teniso kamuo­liu­ku. 

Š. Mar­čiu­lio­nis sakė, kad būtent po minė­to vizi­to Donec­ke jo tėvai pasi­ta­rė ir nuspren­dė savo vai­ką ves­ti į krep­ši­nio tre­ni­ruo­tes. 

„Tada man jau buvo dešimt metų. Dabar jau tokio amžiaus pra­dė­ti žais­ti krep­ši­nį būtų per vėlu. Tačiau aš suge­bė­jau dar įšok­ti į šį trau­ki­nį ir iško­vo­ti įvai­rių titu­lų„, - šyp­so­da­ma­sis kal­bė­jo Š. Mar­čiu­lio­nis. 

Muš­ty­nes sustab­dė poli­ci­ja


1981 metais Š. Mar­čiu­lio­nis pali­ko gim­tą­jį Kau­ną ir per­si­kė­lė į Pane­vė­žį. 

„1981 metais nuspren­dė pada­ry­ti eks­per­i­men­tą ir visą mūsų krep­ši­nio rink­ti­nę pakvie­tė į Pane­vė­žio inter­na­ti­nę spor­to mokyk­lą. Paskam­bi­no mano mamai ir paklau­sė, ar išleis­tų savo sūnų. Aš iš pra­džių labai neno­rė­jau... Važiuo­ti kaž­kur į Pane­vė­žį tuo­met atro­dė labai nepa­trauk­lu, bet vis­gi ryžau­si. 

Čia bai­giau pas­ku­ti­nę mokyk­los kla­sę ir tre­ne­ris Riman­tas And­rie­jai­tis man užra­šė savo tele­fo­no nume­rį bei pasa­kė: „Atva­žiuo­si stu­di­juo­ti į Vil­nių, paskam­bink man.“ Taip buvau pakvies­tas į Vil­niaus „Sta­ty­bos“ klu­bą. Taip aš su spor­ti­niu krep­šiu, kuria­me buvo įdė­ta obuo­lių ir spor­ti­nė apran­ga, išvy­kau į sos­ti­nę„, - kelių dešim­čių senu­mo isto­ri­ją pri­si­mi­nė Š. Mar­čiu­lio­nis. 

Jis nuspren­dė sto­ti į žur­na­lis­ti­kos spe­cia­ly­bę. 

„Lais­vą temą įvei­kiau, o pas­kui teko rašy­ti raši­nį tokia tema: „Tary­bi­nių tau­tų drau­gys­tė kaip plie­nas tvir­ta“. Aš ten kaž­ką pils­čiau iš tuš­čio į kiau­rą ir galiau­siai gavau dve­je­tą. Tar­si gyve­ni­mas Vil­niu­je bai­gė­si... 

Vis­gi vėliau atvy­ko į Vil­nių mama ir kaž­ko­kiais būdais pavy­ko įsto­ti į žur­na­lis­ti­ką. Pasi­nau­do­jau End­rie­jai­čio tele­fo­no nume­riu, gavau sta­ty­bi­nin­kų bend­ra­bu­tį... Ten buvo vis­ko, tačiau man sme­ge­nų ir noro stu­di­juo­ti bei žais­ti krep­ši­nį užte­ko“, - džiau­gė­si Š. Mar­čiu­lio­nis.

Jis Vil­niaus „Sta­ty­bos“ klu­be rung­ty­nia­vo nuo 1982 iki 1989 metų. 

„Žino­ma, kad tais lai­kais būčiau norė­jęs atsto­vau­ti Kau­no „Žal­gi­riui“. Juk pats augau Kau­ne, tačiau rei­kia supras­ti ir tai, kad tuo metu mano pozi­ci­jo­je buvo didžiu­lė kon­ku­ren­ci­ja. Man, jau­nam žai­dė­jui, patek­ti į „Žal­gi­rį„, tuo­met nebu­vo gali­my­bių. Teko rink­tis kitą kelią„, - paaiš­ki­no Š. Mar­čiu­lio­nis. 

Jis klai­pė­die­čiams atsklei­dė ir tai, kad buvo tam tik­ra priešprie­ša su Arvy­du Sabo­niu. 

„Klau­sia­te, ar buvau susi­mu­šęs su Sabu? Buvom... Tarp vyrų čia nor­ma­lus daly­kas“, - šyp­so­da­ma­sis pra­dė­jo pasa­ko­ji­mą Š. Mar­čiu­lio­nis. 

„Mask­vos Šere­met­je­vo oro uos­te lau­kė­me lėk­tu­vo. Anks­čiau būda­vo, kad lauk­da­vo­me lėk­tu­vo skry­džio per­nakt. Sėdė­jo­me prie sta­lo ir Arvy­das Sabo­nis, Rimas Kur­ti­nai­tis ir kiti mane vis „lesė„, „lesė„, „lesė„... 

Kol galiau­siai Sabui sakau: „Einam pasi­kal­bė­ti.“ Įėjo­me į tuale­tą, maka­luo­ja­mės kumš­čiais ir įėjo „Mėn­tas“ (liet. parei­gū­nas). Tada su Sabu apsi­ka­bi­no­me, apsi­me­tė­me drau­gais ir išėjo­me iš tuale­to. Tokios muš­ty­nės ir tebu­vo...„, - kal­bė­jo Š. Mar­čiu­lio­nis.

Ame­ri­ko­je - žemės dre­bė­ji­mas ir aša­ros 

SSRS lai­kais išvyk­ti į Ame­ri­ką ir ten pama­ty­ti visai kito­kį gyve­ni­mą galė­jo tik vie­ne­tai ir tai savo kai­liu paju­to Š. Mar­čiu­lio­nis. 

„Pir­mą kar­tą Ame­ri­ko­je atėjęs į par­duo­tu­vę ir pama­tęs dar­žo­vių sky­rių tie­siog ver­kiau. Iki tol tiek dar­žo­vių vie­no­je vie­to­je nebu­vau nie­ka­da regė­jęs. Buvo lyg kaž­kas iš fan­ta­s­ti­kos sri­ties“, - pri­si­pa­ži­no Š. Mar­čiu­lio­nis. 

Jis pame­na ir tai, kad iš pra­džių Ame­ri­ko­je adap­tuo­tis jau­nam vyrui nebu­vo labai papras­ta. 

„Ang­liš­kai mokė­jau gal šešis žodžius. Dau­giau klau­sy­da­vau­si, tačiau, kai labai daug infor­ma­ci­jos, o beveik nie­ko nesu­pran­ti - labai pavargs­ti. Tie­siog išsek­da­vau fiziš­kai. Pir­mi metai buvo labai sun­kūs, bet pas­kui adap­ta­vau­si. 

Iš pra­džių Ame­ri­ko­je žais­da­vau krep­ši­nį ir ste­bė­da­vau­si, kokie jie grei­ti ir fiziš­kai stip­rūs, tačiau pas­kui pamąs­čiau: aš gi Žalia­kal­ny­je užau­gęs, žinau gat­vės muš­ty­nių sko­nį ir apsi­gin­ti moku. Tai­gi, dėl to bai­mės nebu­vo“, - šyp­so­da­ma­sis sakė pir­ma­sis iš Sovie­tų Sąjun­gos NBA duris pra­vė­ręs krep­ši­nin­kas.

Jis pri­si­mi­nė ir tai, kad Ame­ri­ko­je pir­mą kar­tą gyve­ni­me susi­dū­rė su stip­riu žemės dre­bė­ji­mu. 

„Man tuo metu buvo bėdos su nuga­ra ir pas vie­ną žyde­lį atvy­kau nuga­ros masa­žo. Stai­ga žiū­riu, kad juda anga­ras. Toks jaus­mas, kad sunk­ve­ži­mis būtų pri­si­ka­bi­nęs tą anga­rą ir tem­pęs... 

Tame anga­re esan­tys daik­tai ir įran­ga tar­si sto­vi vie­to­je, o pasta­tas važiuo­ja... Iš pra­džių net nesu­pra­tau, kad tai žemės dre­bė­ji­mas. Išbė­go­me į lau­ką ir žiū­riu, kad maši­nos „pla­ka­si“. Vis­kas vyko taip grei­tai, kad nespė­jau nei išsi­gąs­ti“, - tei­gė Š. Mar­čiu­lio­nis.

Šarū­no Mar­čiu­lio­nio biog­ra­fi­ja 

Kelis kar­tus buvo išrink­tas geriau­siu Lie­tu­vos krep­ši­nin­ku, džiau­gė­si pate­kęs į geriau­sių Euro­pos krep­ši­nin­kų tre­je­tus, o įvai­rių skam­bių meda­lių ir titu­lų - galy­bė. 

1982 metais tapo SSRS jau­ni­mo žai­dy­nių čem­pio­nu ir Euro­pos jau­nių čem­pio­nu, po metų iško­vo­jo pasau­lio jau­nių čem­pio­na­to sida­bro meda­lį, 1985 m. džiau­gė­si uni­ver­sia­dos čem­pio­no titu­lu. 

Š. Mar­čiu­lio­niui itin sėk­min­gi buvo 1987 metai. Tuo­met jis Graiki­jo­je tapo Euro­pos vice­čem­pio­nu ir buvo išrink­tas į geriau­sių čem­pio­na­to žai­dė­jų pen­ke­tu­ką. Būtent tada Š. Mar­čiu­lio­nis ir pel­nė tarp­tau­ti­nį pri­pa­ži­ni­mą - tapo SSRS rink­ti­nės lyde­riu, įmes­da­mas po 19,3 tšk. per rung­ty­nes, buvo įtrauk­tas į geriau­sią čem­pio­na­to žai­dė­jų pen­ke­tu­ką. 

NBA skau­tus iš kar­to sudo­mi­no veržlus ir atle­tiš­kas Šarū­no žai­di­mo sti­lius - 1987 metais jau šeš­ta­ja­me NBA nau­jo­kų bir­žos rate jį pakvie­tė Gol­den Sta­te „War­ri­ors“ koman­da. Į JAV jis išvy­ko 1989 metais ir NBA (Gol­den Sta­te „War­ri­ors“, Siet­lo „Super­So­nics“, Sak­ra­men­to „Kings“, Den­ve­rio „Nug­gets“ eki­po­se) rung­ty­nia­vo iki 1997 metų. 

Per tą lai­ką atsto­va­vo SSRS ir Lie­tu­vos rink­ti­nėms. 1988 metais su SSRS rink­ti­ne tapo Seulo olim­pi­niu čem­pio­nu, 1989 metais - Euro­pos čem­pio­na­to bron­zi­niu pri­zi­nin­ku. Lie­tu­vai, atkū­rus nepri­klau­so­my­bę, 1992 ir 1996 metais iško­vo­jo olim­pi­nių žai­dy­nių bron­zos meda­lius, 1995 metais tapo Euro­pos vice­čem­pio­nu ir buvo išrink­tas geriau­siu čem­pio­na­to žai­dė­ju (MVP).   

Ne kar­tą jis žibė­jo ir už Atlan­to - 1992 m. kovo 28 d. per NBA rung­ty­nes pel­nė net 35 taš­kus ir pasie­kė asme­ni­nį rezul­ta­ty­vu­mo rekor­dą NBA. 1991-1992 m. geriau­sio NBA šeš­to­jo žai­dė­jo rin­ki­muo­se užėmė ant­rą­ją vie­tą. 2002 metais tapo NBA „Žvaigž­džių savait­ga­lio“ 3x3 tur­ny­ro nuga­lė­to­ju. 

Šarū­no Mar­čiu­lio­nio karje­ra
 


1986 m. Vil­niaus uni­ver­si­te­te įgi­jo žur­na­lis­ti­kos spe­cia­ly­bę.

1990 m. įkū­rė krep­ši­nio fon­dus Lie­tu­vo­je ir JAV.

1992 m. įkū­rė pir­mą Lie­tu­vo­je pri­va­tų vieš­bu­tį „Šarū­nas“.

1992 m. įkū­rė pir­mą Lie­tu­vo­je pri­va­čią krep­ši­nio mokyk­lą.

1993 m. įkū­rė Lie­tu­vos krep­ši­nio lygą LKL ir buvo jos pre­zi­den­tu (1993-2002 m.).

1999 m. įkū­rė Šiau­rės Euro­pos krep­ši­nio lygą NEBL ir buvo jos komi­sa­ru.

1999 m. suteik­tas nepa­prasto­jo ir įga­lio­to­jo minist­ro prie Jung­ti­nių Vals­ti­jų amba­sa­dos Lie­tu­vo­je dip­lo­ma­ti­nis ran­gas.

2002-2006 m. FIBA Euro­pe val­dy­bos narys.

2019 m. gegu­žės 26 d. daly­va­vo Euro­pos Par­la­men­to rin­ki­muo­se, surin­ko 33 124 pir­mu­mo bal­sus ir pate­ko į Euro­pos Par­la­men­tą. Tie­sa, netru­kus savo lai­mė­to man­da­to atsi­sa­kė.












Paulius Matulevičius | Vakarų ekspresas (Ve.lt)