„Žalgiris“ – elitinė Eurolygos puolimo mašina (Ką sako statistinė analizė?)

Interviu ir straipsniai 20 Lapkritis 24

Zalgiris.lt nuotr.

Kauno „Žalgirio“ ekipai šis Eurolygos sezonas prasidėjo itin sėkmingai, tačiau vėliau klubas pradėjo strigti. Šiuo metu po devintojo Eurolygos turo LKL čempionai savo sąskaitoje turi penkias pergales ir penkius pralaimėjimus bei rikiuojasi devintoje pozicijoje.

Tuo tarpu LKL pirmenybėse žalgiriečiai iškovojo aštuonias pergales ir patyrė vieną pralaimėjimą.

„Žalgirio metraštis“ pateikė išsamią analizę apie LKL čempionų puolimą. Kviečiame paskaityti (Tekstas neredaguotas):

„Šiais metais pasibaigus senajai ir prasidėjus naujajai „Žalgirio“ erai, komandos žaidimo braižas, pasak ekspertų ir pačių žaidėjų, pasikeitė iš esmės. Nebeliko gausybės derinių puolime, o juos pakeitė „išlaisvėjęs“ ir pilnas improvizacijos žaidimas. Tačiau pažvelkime į viską atidžiau: ar iš tiesų tas mūsų žaidimas puolime tapo tokiu laisvu ir kupinu improvizacijos bei ar tai yra efektyvu?

Visų pirma, tada, kai krepšinio filosofija yra paremta laisvu puolimu, komandos žaidėjai turi turėti pakankamai talento teoriją paversti praktika. Kad ir kaip nesinori sau tai kartoti, tačiau mažas biudžetas yra įspraustas į rėmus, renkantis žaidėjus rinkoje. Todėl labai dažnai „Žalgiris“ yra priverstas atskleisti mažiau kainuojančių žaidėjų talentus, o ne jau atskleistus pasikviesti į komandą. Pastaruosius penkerius metus tai daryti sekėsi tikrai labai gerai.

Naujas treneris, nauja ir strategija. Su tuo visiškai sutinku, tačiau kai kurie dalykai, matomi plika akimi, ar rezultatai bendroje komandų lentelėje iš tiesų gali pasirodyti apgaulingi. Tam, kad galėtume palyginti tą pasikeitusį žaidimo braižą, sugretinkime pirmas 10 rungtynių 2019-2020 metų sezone su šio sezono startu.

2019-2020 metų sezoną pradėjome rezultatu 2-8. Tai tikrai nebuvo puikūs skaičiai, ypač jeigu lygintume su šio sezono 5-5. Šiuo metu Eurolygos turnyrinėje lentelėje užimame 8-tą vietą, nors pernai metais tokiu pačiu metu grėsmingai artėjome prie lentelės dugno, kurį ir pasiekėme, kai įsibėgėjo 0-9 serija. Vis dėlto, Šaro komandos žaidimą daugelis (o galbūt net visi) vadinome klampiu taškų gimdymu puolime. Tačiau prisijungus prie komandos Martinui Schilleriui, jį ėmėme vadinti išlaisvėjusiu ir daug patrauklesniu akiai. Visgi patirti penki pralaimėjimai per pastarąsias šešias rungtynes mus kartais verčia pradėti abejoti tuo, ar 5-5 yra geras rezultatas, ar blogas ir ar komanda iš tiesų demonstruoja tokį laisvą žaidimą, apie kokį kalbėjome po keturių pergalių iš eilės.

Komandinis puolimas

Praėjusiame sezone, kuriame mūsų komanda startavo pakankamai prastai, „Žalgiris“ į varžovų krepšį sumetė 748 taškus, t.y. po 74.8 taško per rungtynes. Tuo tarpu šį sezoną Kauno komanda, fiksuodama 5-5 rezultatą, po aštuonių varžybų sumetė 738 taškus, t.y. po 73.8 taško per rungtynes vidutiniškai. Šie skaičiai yra pirmas signalas, kad komandos žaidimas šiais metais galbūt nebėra toks orientuotas į parengtus metimus, koks buvo anksčiau, ir leidžiantis žaidėjams ne tiek išpildyti nurodymus, kiek patiems improvizuoti. Tai pagrindžia ir skaičiai, nes tam, kad „Žalgiris“ surinktų savo 74.8 taško vidurkį per rungtynes 2019-2020 metų sezone, komandai prireikdavo išmesti vidutiniškai po 58.5 metimo, iš kurių nuo tritaškių linijos skriedavo po 22.2 per rungtynes (viso 222 metimai). O šį sezoną tam, kad per rungtynes surinktume turimą 73.8 taško vidurkį, mums per rungtynes prireikia išmesti po 58 metimus, iš kurių nuo trijų taškų zonos skrieja po 20.1 (iš viso 201 tritaškis).

Taigi šie skaičiai sako, kad praeito sezono starte, kuris nebuvo toks šaunus kaip šiųmetis, žalgiriečiams taškus rinkti sekėsi labai panašiai, kaip ir šiemet (netgi vidutiniškai vienu daugiau per rungtynes), o kamuolį išmesdavome beveik identišką kiekį kartų. Čia aš ir pasigendu to skirtumo tarp dviejų skirtingų komandų, nes bendras rezultatas (taškų ir to, kaip juos renkame, sektoriuje) yra labai panašus. Tačiau tam, kad kalbėtume apie atakų efektyvumą, negalime remtis vien tik atliekamais metimais iš žaidimo, nes tokiu atveju pradingsta labai svarbūs komandos puolimui skaičiai – išprovokuotos pražangos ir puolime atkovoti kamuoliai.

Tam, kad galėtume efektyviai įvertinti abiejų komandų puolimo visumą, turime apskaičiuoti taškų per ataką vidurkį. Tiesa, skaičiai yra daug aiškesni ir mums priimtinesni, kai kalbame ne apie taškus per ataką, o apie taškus, vidutiniškai renkamus per 100 atakų.

Taigi pernai metais Šaro „Žalgiris“ per 100 atakų rinko po 93 taškus, o šiųmetis Schillerio klubas renka net po 104 taškus. Skirtumas yra ganėtinai nemažas ir galintis sukurti ir lemiamą skirtumą rungtynių metu. Tačiau reikia pabrėžti, kad šiems skaičiams (kalbant apie šiųmetį „Žalgirį“) didesnę įtaką daro ne kovingumas ar kūrybiškumas priešininkų aikštelės pusėje ar geresnis pasirengimas, o neįtikėtinai geras žalgiriečių pataikymas iš visų aikštės vietų.

Tokiam aukštam rezultatui (pagal puolimo reitingą esame pirmoje vietoje visoje Eurolygoje) didžiausios įtakos turi tai, kad Martino „Žalgiris“ iš tiesų demonstruoja elitinį puolimą, o jo pagrindas – puikus žaidėjų taiklumas ir ypatingai tritaškiai metimai, kuriuos šį sezoną metame net 41.3% taiklumu (83/201), kai tuo tarpu Šaro vyrai pernai metais tolimus metimus realizavo tik 34.9% (74/212) taiklumu. Ir apskritai šiųmetis „Žalgiris“ gali pasigirti įstabiu pataikymu ir patenka į elitinį 50/40/90 klubą, į kurį ir pavieniui žaidėjui patekti yra didelis įvertinimas. „Žalgirio“ taiklumas šį sezoną yra toks: 54% dvitaškių, 41% tritaškių ir 89% baudų metimų. Toks komandinis taiklumas yra retenybė, tad kol jį mūsų komanda demonstruoja, turime tuo ne tik džiaugtis, bet ir didžiuotis.

Tiesa, praeito sezono „Žalgiris“ puolime (ne metimų atžvilgiu) varžovų aikštės pusėje buvo daug agresyvesnis ir, pavyzdžiui, kamuolius puolime po netaiklių metimų nusiimdavo kur kas dažniau (36% prieš 28% šiais metais) nei tai daro Schillerio komanda, taip susikurdami daugiau galimybių rinkti taškus (atmesti kamuolį laisvam žaidėjui prie tritaškio ar pakartoti netaiklų metimą). Reikia pasakyti, kad tie atkovoti kamuoliai puolime nėra toks „nekaltas“ statistinis vienetas. Tai labai stipriai pakelia atakų per rungtynes skaičių. Pavyzdžiui, Šaro „Žalgiris“ per pirmas dešimt rungtynių surengė 807 atakas, o gynėsi nuo 798 varžovų antpuolių. Tuo tarpu Schillerio komanda šiais metais surengė „tik“ 765 atakas, kai prieš juos buvo sukurtos 770. Šie skaičiai rodo du dalykus: visų pirma, tai agresyvumą kovojant dėl atšokusių kamuolių puolime, antra – kaip aktyviai yra rengiamos atakos. Taigi net jeigu atmestume puolime atkovotų kamuolių skaičių (tuos 8%), kur pirmauja Šaro vyrai, vis tiek galime drąsiai teigti, kad šiųmetis „Žalgiris“ demonstruoja efektyvesnį puolimą (tiek pat taškų per mažesnį atakų skaičių) per pirmas dešimt rungtynių ir bent jau „ant popieriaus“ pranoksta Šarūno Jasikevičiaus treniruotą komandą 2019-2020 metų sezono starte.

Milaknio vaidmuo

Vienas iš svarbiausių greito ir efektyvaus puolimo svertų yra tritaškiai metimai. Jie yra toks svarbus indikatorius tik todėl, kad bandant įsiveržti į baudos aikštelę, yra deginamas atakos laikas (jau nekalbant apie pozicines atakas), todėl tai nėra greito ir lengvo puolimo indikatorius. Taigi vertinant abiejų komandų puolimą, privaloma atsižvelgti į šią statistinę grafą. Jau minėjome, kad Schillerio „Žalgiris“ krepšį iš toli šį sezoną atakuoja kur kas geriau, nei tai darė mūsų vyrai praėjusiame sezone (41% prieš 35%).

Pirmas žmogus, apie kurį pagalvojame, kai kalbame apie „Žalgirio“ snaiperius, visada yra Milas, todėl labai įdomu, kaip bendruose(Šaro ir Martino) komandų kontekstuose atrodo Artūras. Kai komandai praeitame sezone lankai buvo visiškai užrišti, Milas taip pat nedemonstravo elitinių skaičių ir pataikė 14/37 metimų iš toli (37.8%). Kadangi visos komandos toliašaudė artilerija buvo praktiškai deaktyvuota, vieno „kalto“ žmogaus išskirti negalime, tačiau šie (Milo) skaičiai nebuvo tokie, kurie pakeltų komandos rodiklius. Milas pataikė 1.4 tritaškio, kai jų išmesdavo po 3.7 ir tai nebuvo kažkas labai prasto, tačiau ir nieko stebuklingo.

Įdomu tai, kad komandos pergalių ir pralaimėjimų balansui 2019-2020 metų sezone Milo tritaškiai lemiamos įtakos neturėjo. Pavyzdžiui, pralaimėtose rungtynėse Milas krepšį atakavo 37.5% (komandos rezultatas – 31%)., pataikydamas 12/32 metimų, o laimėtose pataikė 2/5 metimų, tai darydamas 40% taiklumu (komandos rezultatas – 45%). Taigi pergalinguose mačuose Milas išmesdavo po 2.5 metimo (pataikė po 1), o pralaimėtuose atlikdavo po 4 metimus, o pataikydavo po 1.5. Nors laimėtų rungtynių yra gerokai per mažai, kad vertintume Artūro įtaką teigiamam rezultatui, tačiau pralaimėtuose mačuose jo pataikymo vidurkis gerokai viršydavo visos likusios komandos (Milas – 37.5%, kai likusi komanda pataikė tik 29.9%). Todėl panašu, kad nors Milas ir nebuvo komandos gelbėtojas, nešęs pergales, tačiau jis buvo vienintelis žmogus, kuris buvo įgalus patraukti komandos puolimą iš trijų taškų zonos.

Šį sezoną Milas atrodo kur kas solidžiau ir tritaškius meta beveik 45% taiklumu 13/29, nors ir atlieka devyniais procentais mažiau metimų nei pernai. Todėl labai įdomu, ar Milo tritaškiai šį sezoną gelbėja „Žalgirį“. Taigi šiemet laimėtose rungtynėse Milas tiesiog blizgėjo pataikymu – 7/12 metimų (net 58%), o pralaimėtuose mačuose Artūras pataikė 6/17 metimų (tik 35%). Kai „Žalgiris“ laimėjo, Milas krepšį atakavo 58%, o likusi komanda – 39.7%, tuo tarpu pralaimėjimų atveju, kai Milas pataikė tik 35% taiklumu, likusi komanda sumetė 42% tolimų metimų. Todėl įdomu tai, kad, priešingai nei praeitame sezone, šiemet Milo pataikomi tritaškiai, atrodo, gali turėti daug daugiau tiesioginės įtakos pergalių skaičiui, nei pernai metais. Pergalinguose mačuose Artūras yra tikras lyderis nuo tritaškio linijos, gerokai viršydamas komandos pataikymo iš toli vidurkį, o kai Artūro metimai skrieja pro šalį, net ir komandos daug geresnis bendras pataikymas nepatempia komandos iki pergalės.

Žinoma, šie skaičiai negali apibrėžti visos įtakos komandos žaidimui, tačiau jie parodo, kad šiemet Milas, nors ir atlieka beveik 10% mažiau metimų iš trijų taškų zonos nei pernai, tačiau tai daro kur kas produktyviau nei pernai, o tai labai stipriai koreliuoja ir su komandos rodomais rezultatais. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl žmonės, kurie (dėl nesuprantamų priežasčių) Milą nurašo kaip prastą snaiperį, turėtų pakeisti savo nuomonę. Ir kuo greičiau.

Pabaigai

Jasikevičiaus ir Schillerio komandinis puolimas atneša labai panašius skaičius bendrose statistinėse grafose (taškai, atliekami metimai), tačiau tam pasiekti yra naudojami skirtingi metodai. Martino komanda daug labiau pasikliauja perimetro žaidėjais, kurie tritaškiais metimais surenka 33.4% komandos taškų (pernai šis procentas buvo 29.7%).

Pagal Šaro filosofiją, žaidėjai privalėjo susikurti kuo daugiau patogių, laisvų metimų, nes jie nebuvo elitiniai žaidėjai Eurolygoje, galintys laisvai improvizuoti ir nuolat sau susikurti progas atakuoti. Ir mes tuo tikėjome, na, nes juk patys žinote – lietuviai moka savus nuvertinti. Tačiau Martinas mums rodo visai kitokią realybę: kad žaidėjai iš Eurolygos vidutiniokų gali tapti artimais elitiniams žaidėjams, jeigu tik yra suteikiamas didesnis pasitikėjimas jų galimybėmis ir talentu. Mūsų pataikymas – įspūdingas. Ir tai nėra vienų ar dviejų rungtynių rezultatai. 50/40/89 – dešimties Eurolygos turų skaičiai. Ir tai yra kosminiai skaičiai, kokių dar niekada nesame fiksavę Eurolygoje.

Žinoma, mes turime didesnių problemų baudos aikštelėje, nei perimetre. J. Lauvergne vis dar nėra tinkamai išnaudojamas žaidžiant nugara ar veidu į krepšį. Kol kas jis gauna kamuolį tik virš lanko arba nepatogiose pozicijose atakų pabaigose. Reikėtų gerokai daugiau žaidimo baudos aikštelės prieigose su mūsų dideliais žmonėmis (ypač kai yra missmatch‘ai), kaip tai darė Šaras tiek su Davies, tiek Su LeDay. Taip mūsų puolimas, kuris šiandien (pagal puolimo reitingą) yra pirmas visoje lygoje, galėtų tapti neišsprendžiama mįsle bet kuriam Europos klubui. Tačiau faktai rodo, kad Schilleris mokosi ir eina teisinga linkme, tad lauksime dar geresnių rezultatų puolime, jeigu nepavyks susitvarkyti tikrųjų problemų gynyboje, apie kurias – kitame straipsnyje", - rašė „Žalgirio metraštis“.