Nerimą kelianti atkarpa: žaidėjų baimės, teigiami dalykai ir kai prieš savaitę džiuginę dalykai virto liūdinančiais

Zalgiris.lt nuotr.

Ketvirtadienį Kauno „Žalgirio“ krepšininkai Eurolygoje patyrė dar vieną nesėkmę. Martino Schillerio auklėtiniai „Žalgirio“ arenoje rezultatu 75:83 (15:23, 17:22, 19:21, 24:17) nusileido Sankt Peterburgo „Zenit“ ekipai.

Po šio mačo „Žalgirio metraštis“ pateikia mačo analizę. Kviečiame paskaityti (Tekstas neredaguotas):

„Vakar įvyko deja vu: tris krepšinio vakarus iš eilės stebėjau tų pačių rungtynių transliaciją, tik priešininkų marškinėlių spalva keitėsi. Tie nauji sprendimai rungtynėse su CSKA, kuriuos gyrėme ir įvardinome, kaip Schillerio lankstumo apraiškas, tapo tokia pačia tendencija, kaip ir aštuoniose rungtynėse iki tol buvo tų sprendimų neegzistavimas. Vieną nelanksčią sistemą pakeitė kita, kuri taip pat prarado mobilumą.

Paulius Jankūnas prieš 9-ias dienas pirmą kartą pasirodė starto penkete ir puikiai susitvarkė su Shengelia. Matyt, taip puikiai, kad Paulius tapo pagrindine Martino ketvirtos pozicijos opcija su bet kuria komanda. Paulius. 34-erių veteranas. Ne A. Rubit, ne N. Hayes, bet Paulius. Su visa pagarba ir meile mūsų kapitonui, bet atrodo, kad Schilleris mintyse ieško sprendimo, per ilgą laiką jį randa, o tada ant to paties arklio joja kitą „ilgą laiką“. Nors Paulius ir atrodė pakankamai solidžiai puolime, įkirtinėjo į baudos aikštelę, laiku pasiprašė perdavimo ir surinko 6 taškus, vis dėlto gynyboje plaukiojo kaip tanklaivis ir susirinko tris pražangas per primą kėlinį prieš mažesnį, mobilesnį Will Thomas laivelį.

Tris rungtynes iš eilės dar iki antrojo kėlinio mes nukrentame iki -20, trečiąjį kėlinį pradedame taip pat blogai, o tada, kai lieka 15 min., varžovai nustoja stengtis, mėgaujasi žaidimu, o mes tiesiog bandome draskyti jų gerkles, na, nes juk spaudimo jau nebeliko, tereikia sumažinti rezultatą. Atrodo, kad vyrai nesugeba susitvarkyti su psichologija ir kai reikia kautis dėl pergalės, tiesiog palūžta, o tada, kai nebėra šansų laimėti, tada deda visas pastangas, kad sugrįžtų į žaidimą. Bet mes kalbame apie profesionalus, kurie gauna didžiulius atlyginimus tam, kad norėtų ir nebijotų laimėti nuo pirmos, o ne nuo 26-tos minutės.

Teigiami dalykai

Pagaliau, po labai ilgo rudeninio miego, prasidėjusio susitikime su „trijų“ metrų ūgio M. Fall‘u, atsibudo mūsų pagrindinis vidurio puolėjas Lauvergne. Kai jis atvyko į komandą, ekspertai sakė, kad toks mūsų klubo administracijos sprendimas – klaidingas: Joffrey nemobilus, sunkus, po traumos dar tik atsigaunantis, labiau klasikinis centras. Ir tada Lauvergne išbėgo į aikštelę numetęs daug svorio, tapęs mobilesniu, lengvesnėmis kojomis. Po susikeitimo ginamaisiais puikiai vaikėsi priešininkų mažiukus ir atrodė, kad užčiaupė kritikus. Bet tada nutiko nelemti du susitikimai su „Asvel“ ir „Real“, ir apstumdytas Joffrey prarado pasitikėjimą savo jėgomis. Užtat vakar jis pagaliau prabudo, pradėjo sėkmingai žaisti ne tik Pick n‘ Roll‘ą, bet ir nugara į krepšį. Jis surinko 17 taškų (7/9 dvit., 1/2 trit. ir 19 naud. Balų) ir buvo viena iš dviejų pagrindinių opcijų puolime. Tokio Joffrey mums be galo trūko, o ateityje, žaidžiant su tokiais mobiliais centrais kaip B. Davies (kitą savaitę), jis turės atsiskleisti visu gražumu arba galime laidoti rungtynes jau šiandien.

Marius Grigonis ir toliau išlieka tikru lyderiu, kuriam (kartais taip atrodo) vieninteliam tikrai nuoširdžiai rūpi laimėti ir kautis iš visų jėgų. Jo emocijos, darbas gynyboje (provokuojant pražangas), veržlumas ir greiti (taiklūs!) metimai mums leidžia dar kažkiek išlikti rungtynėse. Vakar Marius surinko 18 taškų (1/3 dvit., 4/4 trit. ir 22 naud. Balai), atliko 3 rez. perdavimus ir timptelėdavo komandą tada, kai visi kiti lakstė lyg be galvų.

Augustinas Rubitas ir vėl buvo puikus varžovų aikštės pusėje, pagaliau gerai žaisdamas nugara į krepšį ir būdamas savo mėgstamo Pick n‘ Pop smaigalyje (12 taškų ir 18 naud. balų), tačiau gynyboje plaukiojo kaip ir beveik visi „Žalgirio“ vyrai ir nespėdavo po susikeitimo ar atmesto kamuolio atgal prie savo ginamojo. Tačiau pagaliau, pagaliau mūsų priekinės linijos žaidėjai gauna kamuolių ir aplink baudos aikštelę.

Kai prieš savaitę džiuginę dalykai virto liūdinančiais

Pirmose aštuoniose rungtynėse iš eilės Martinas komandos žaidime nieko nekeitė. Tas pats startinis penketas, tie patys ir panašiu metu atliekami keitimai, tos pačios strategijos puolant ir ginantis. Tai iš esmės veikė, nes mūsų rezultatas buvo 5-3, ir ateitis atrodė pakankamai šviesi, nes varžovams mūsų puolimo mašina buvo sunkiau sustabdoma, nei mums jų. Tada rungtynėse su CSKA (po dviejų pralaimėjimų iš eilės) Martinas ėmėsi šiokių tokių naujovių: Paulius starto penkete (puikiai sustabdė Tornike), gynyboje atsirado naujų sprendimų (zona 1-3-1, greičiau į žaidimą įvedamas susikeitimas ginamaisiais).

Mes džiūgavome kaip vaikai, kad Schilleris imasi teisingų sprendimų. Ir nors patyrėme du pralaimėjimus (prieš CSKA ir Milaną), jie nebuvo labai demotyvuojantys, nes demonstravome gražų žaidimą puolime ir sugebėdavome kovingai sugrįžti į rungtynes, o pralaimėdavome tik per paskutinę minutę.

Vis dėlto, kai toks pats žaidimo scenarijus (25-ios minutės be gynybos ir ugnelės puolime, -20 taškų ir atsigavimas per paskutines 15 min., kai varžovai nustoja draskytis) kartojasi trečią kartą iš eilės, mano džiaugsmas dingsta. Tas numanytas ir džiugesio kėlęs trenerio „lankstumas“ tapo tokiu pačiu stagnuotu, koks ir buvo žaidimas iki jam atsirandant Schillerio lentelėje. Ar tai reiškia, kad treneris neįvedinės kitų naujovių? Nemanau. Tik svarbu, kad nauji dalykai būtų keičiami su jau įprastais tarpusavyje, o ne taptų nuolatine strategija. Nes tokiu atveju sezonas gali tapti labai liūdnas, o kiekviena naujovė – užsistovėjusia seniena.

Žaidėjų baimės

Labai panašu, kad mūsų vyrai pradėjo bijoti pergalės. Nes norint ją iškovoti, iniciatyvos reikia imtis daugiau nei vienam žaidėjui. Kol kas jos kokybiškai imasi Marius Grigonis, kuris tiesiog palieka visą širdį aikštelėje (gaila, kad ta širdis kitą sezoną plaks po kitos spalvos marškinėliais) ir kartais blykstelėdamas Lukas Lekavičius. Tačiau jeigu Lukui nepavyksta įeiti į rungtynes per pirmas kelias atakas, atrodo, kad jis šiek tiek praranda pasitikėjimą savo jėgomis puolime, o gynyboje jis ir taip gali dengti tik vieną aukštesnių ir stipresnių gynėjų koją.

Pirmos penkios rungtynių minutės, kai sukame kamuolį aplink tritaškio liniją, o varžovai dar nėra įsimėtę, atrodome daug žadanti komanda: puolimas greitas, gynyba efektyvi, viskas savose vietose. Bet tada pradedame visiškai nesusikalbėti gynyboje, laisviems žaidėjams leidžiame kirsti po krepšiu (kartais net pasitraukiame, kad tik priešininkui būtų lengviau), kitus paliekame laisvus perimetre ir krentame į duobę tokiu greičiu, kad susisuka galvos.

Tad vyrai jaučia įtampą nuo pirmų minučių ir, atrodo, kad bijo imtis iniciatyvos, nes tada taip kautis reikės visas 40 minučių. Užtat, kai rezultatas jau yra -20 ar -25, tada vyrams užauga sparnai, o varžovai pradeda žiovauti. Tokia kombinacija leidžia minimizuoti įtampą, ir tada staiga „nubundame“. Atrodo, kad dabar jau kalbame apie psichologinį vyrų savęs nuvertinimą. Žalgiriečiai dar prieš išeidami į aikštelę, susitaiko su tuo, kad yra mažiau talentingi ir silpnesni. Bet juk mes visada buvome „grandų žudikai“, o talento kišenėse turėjome ne daugiau nei šiemet, tad kas nutiko? Galbūt trūksta emocinio įkvėpimo nuo suolelio, kuris anksčiau mumyse pažadindavo velnius? Galbūt. Šiuo metu Barselonoje laksto 12 velnių, by the way.

Apie mūsų skylėtą gynybą visi iš kairės ir dešinės kalbame jau antrą mėnesį, tad nieko naujo nepasakysime: varžovai moka perskaityti šias Schillerio taikomas sistemas, o žaidėjams kažkodėl trūksta motyvacijos įgyvendinti gerai net tas paprastas schemas, kurios būtų daug sunkiau įveikiamos, jeigu vyrai savo darbą atliktų su ugnele. Kol kas atrodome įstrigę tarp tos ugnies ir šalto dušo. Ir jau atėjo laikas pasinerti į kurią nors stichiją, nes buvimas per vidurį menkina komandos rezultatus.

Pabaigai

Susėskime visi į tą patį vežimą: treneris vis dar yra naujokas. Jis atvyko iš sistemos, kurioje reikia kuo paprastesnių ir efektyvesnių sprendimų tam, kad būtų pasiekta pergalė. Eurolyga, atrodo, yra ta vieta, kurioje treneris turi dirbti daug daugiau nei tik motyvuoti žaidėjus, tai yra sunkus, kupinas streso ir reikalaujantis daugybės kompetencijų darbas. Martinas, neabejoju, stengiasi ir mokosi, o mes turime treneriui rodyti nebūtinai pasitikėjimą, bet būtinai palaikymą. Na, kaip kitaip? Jeigu ir mes, net negalėdami ateiti į areną, nusisuksime nuo komandos ar pradėsime reikalauti galvų, žaidimas tikrai nepagerės. Viskas risis tik į dar gilesnę duobę.

Tokia pozicija nereikalauja užsimerkti ir sakyti, kad komandos žaidimas – puikus. Mes viską matome ir daug dalykų suprantame. Tačiau taip pat apie nemažai žaidimo aspektų turime tik subjektyvią nuomonę. Savo mintis, emocijas bei motyvuotus pastebėjimus reikšti ne tik galime, bet ir turime. Tik reikia nepamiršti, kad kritika turi kritikuojamuosius motyvuoti tobulėti, o ne smerkti ir menkinti. Tik visi, būdami kaip muštis, galime daryti teigiamą įtaką komandos žaidimui. Ir tai – vienintelis kelias į pergales“, - rašė „Žalgirio metraštis“.

Krepsiniozinios.lt