W.Deane’as: „Mokausi rusų kalbos ir groju pianinu“

Naudingiausias kovo mėnesio žaidėjas – „Krasnyj Oktiabr“ gynėjas Willie Deane’as davė interviu laikraščiui „Sport-Express“.

Pirmasis pavasario mėnuo, kaip įprasta, pasižymi atkakliomis kovomis dėl paskutinių kelialapių į atkrintamąsias varžybas. Bene didžiausią netikėtumą pavyko pateikti VTB Vieningosios lygos debiutantui „Krasnyj Oktiabr“ klubui, į geriausiųjų grupės komandų šešetuką nepraleidusiam tokio grando, kaip Rygos VEF. Logiška, kad mėnesio laureatu tapo būtent Volgogrado ekipos atstovas. Ir tai ne sensacingos Rusijos taurėje „Oktiabr“ iškovotos pergalės prieš Maskvos CSKA autorius Vonas Wafferis, ir ne komandos naujokas Bernardas Kingas, per dvikovą su „Cmoki-Minsk“ pasiekęs trečiąjį lygos istorijoje trigubą dublį. Tai – 34-erių įžaidėjas Deane’as

Per ketverias kovo rungtynes Deane’as vidutiniškai pelnydavo po 17,0 taškų, atlikdavo po 6,5 rezultatyvaus perdavimo ir atkovodavo po 5,5 atšokusio kamuolio. Ypač sėkmingai jam susiklostė rungtynės su VEF, kuriose „Krasnyj Oktiabr“ šventė itin svarbią pergalę –

85:84. Tuomet amerikietis surinko 24 naudingumo balus. Renkant geriausią mėnesio žaidėją pirmąją vietą amerikiečiui skyrė tiek sirgaliai, tiek VTB Vieningosios lygos ir laikraščio „Sport-Express“ ekspertai.

- Malonu gauti tokį apdovanojimą, tačiau svarbiausiu kovo mėnesio įvykiu man asmeniškai tapo „Krasnyj Oktiabr“ patekimas į atkrintamąsias varžybas, – prisipažino pats Deane’as, – Manau, jog kiekvienas iš mūsų prisidėjo prie šios istorinės komandos sėkmės. Kažkas rinko taškus, o kažkas statė užtvaras, gynė krepšį, palaikė konkurenciją treniruotėse, kas yra ne mažiau svarbu.

- Visgi jūsų indėlis – pats pastebimiausias. Juk jums teko perimti viduryje sezono traumą patyrusio ir iš rikiuotės iškritusio įžaidėjo Randy Culpepperio funkcijas, kuris buvo net tik „Krasnyj Oktiabr“ lyderis, bet ir rezultatyviausias visos lygos žaidėjas. Su šia užduotimi susidorojote puikiai. Po 18 rezultatyvių perdavimų, kuriuos atlikote sausio mėnesio rungtynėse su „Triumph“, sekė neįtikėtinas kovas...

- Visų pirma, pasakysiu apie Randy. Dar praėjusiame sezone mes buvome varžovais Ukrainos čempionate: jis žaidė Zaporožės, o aš – Južno komandoje. Tuomet kiekvienas mūsų tiesioginis susidūrimas tapdavo asmeninėmis lenktynėmis: vienas pelno trisdešimt, o kitas atsako keturiasdešimčia pelnytų taškų! Buvome lyg Betmenas ir Džokeris, o tuomet atsidūrėme vienoje komandoje... Tačiau žaisti kartu su Randy buvo ne mažiau įdomu, nei prieš jį. Tai buvo puiki patirtis. Ir labai gaila, kad šiuo metu „Krasnyj Oktiabr“ komandoje jo jau nėra.

Aš pats nesu linkęs sureikšminti savo rezultatyvių perdavimų rekordo ar pagerėjusios statistikos.

Juk be mano partnerių tokių skaičių nebūtų! Jog į krepšį mestum laisvas, turi gauti gerą užtvarą. O kad tau įrašytų perdavimą, kažkas turi pataikyti. Ir toli gražu ne visada tai yra lengvi dvitaškiai iš po krepšio. Tai gali būti ir tritaškis per rankas, ir sudėtingas prasiveržimas pro keletą gynėjų. Taigi tai, ką aš matau asmeninėje statistikoje, yra visos komandos veiksmų atspindys.

- Sezono metu „Krasnyj Oktiabr“ komandos sudėtis ženkliai pasikeitė. Kaip, esant tokiai kadrų kaitai, jūs sugebėjote prasibrauti į kitą etapą?

- Žinoma, nuolatiniai sudėties pasikeitimai apsunkina situaciją. Juk mes šauniai pradėjome sezoną: puikaus pasirengimo ir, gali būti, mus nepakankamai rimtai vertinusių varžovų dėka. Žiemos netekys galėjo suduoti skaudų smūgį mūsų ambicijoms, tačiau klubo vadybininkai dirbo puikiai. Visi komandos naujokai buvo aukšto meistriškumo ir mes sugebėjome išlipti iš duobės.
Žaidimo stilių keisti taip pat teko sezono metu. Tačiau su tokiu treneriu, kaip Valentinas Berestniovas, tai daryti nebuvo sudėtinga. Visų pirma, jis puikiai perpranta stipriąsias ir silpnąsias varžovų puses. Visų antra, mūsų komandoje kiekvienas žaidėjas jaučiasi laisvai. Tai nereiškia, kad aikštėje mes galime daryti ką tik užsinorėję. Tikrai ne. Tačiau bet kuriuo momentu tu gali prieiti prie trenerio ir išsakyti savo nuomonę, kažką pasiūlyti ir būti išklausytas. Be abejo, galutinį sprendimą priims Berestniovas. Tačiau pati panašaus dialogo galimybė labai svarbi. Tai, mano nuomone, viena iš mūsų sėkmės priežasčių.

- Žiemą „Krasnyj Oktiabr“ pasiekė vieną įspūdingiausių savo pergalių – Maskvoje 11 taškų persvara nugalėjo CSKA ekipą ir eliminavo ją iš Rusijos taurės varžybų. Kaip jums tai pavyko?

- Prieš tą mačą VTB Vieningoje lygoje mes pralaimėjome „Krasnyje Krylia“ komandai. Ir ne paprastai pralaimėjome, o atidavėme varžovams jau laimėtas rungtynes. Dėl tos priežasties per dvikovą su CSKA krepšininkai į aikštę žengė labai pikti, kaip į karą. O labiausiai užsivedęs iš visų buvo Vonas Waferis... Na taip, tas vaikinas, kuris tąsyk pelnė 38 taškus (juokiasi). Būtent po tos pergalės mes supratome, kad nieko neįmanomo nėra, ir kad dar galima kovoti dėl kelialapio į atkrintamąsias varžybas.

- „Krasnyj Oktiabr“ mėgsta greitą ir itin rezultatyvų krepšinį, tačiau atkrintamosiose varžybose toks stilius retai kada būna veiksmingas. Ar prieš aštuntfinalio dvikovas su „Lokomotiv-Kuban“ mėginsite įvesti kokių nors korekcijų?

- Nereikia galvoti, jog mūsų trenerių štabas gynybai neskiria dėmesio. Tiesiog su kai kuriais varžovais mums lygintis sunku. Pavyzdžiui, mes neturime tokio skaičiaus aukšto meistriškumo žaidėjų, kokiais gali pasigirti CSKA arba „Chimki“. Todėl mums neparanku, kuomet jie rengia ilgas atakas ir perduoda kamuolį po krepšiu aukštaūgiams. Tenka gintis kur kas agresyviau, perimti kamuolį, priversti oponentus klysti. Tai rizikinga ir gali atrodyti keistai, tačiau kitos alternatyvos dar labiau nepalankios.

Tuo pat metu mes žaidžiame savo „mažu“ penketu ir prankostame varžovus savo greičiu ir paslankumu. Čia mes ir turime ieškoti savo sėkmės per dvikovas su „Loko“. Ir apskritai, jeigu įveikėme CSKA, kodėl negalime nustebinti ir kitos Eurolygoje žaidžiančios Rusijos komandos?

- Pakalbėkime apie jūsų karjerą. Iki Volgogrado jūs spėjote pažaisti Graikijoje, Turkijoje, Italijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Ukrainoje, Ispanijoje, o 2005-2007 m. atstovavote kitam Rusijos klubui – „Spartak“ iš Vladivostoko. Kuris iš dešimties profesionalaus krepšininko sezonų buvo pats sėkmingiausias?

- Sunku kažką išskirti. Įsiminė pergalės, o jų buvo ne taip jau ir mažai. Aš ne vieną kartą laimėjau Bulgarijos čempionatą su Sofijos „Academic“ ekipa, taip pat pavyko iškovoti Prancūzijos čempionato auksą su Nansi SLUC komanda (2010/11 m. sezone. – aut. past.). Tačiau miestas, kuriame jaučiausi komfortabiliausiai, buvo Vladivostokas.

- ?!

- Suprantu jūsų nuostabą. Tačiau patikėkite, tačiau tuos du metus, kuomet gyniau „Spartak“ garbę, jaučiausi taip, lyg atstovaučiau superklubui. Vladivostoke krepšininkams sukurtos idealios sąlygos. Galvoti tereikia tik apie krepšinį. Visus kitas problemas už tave išsprendžia klubas.

- Ar greitai aklimatizavotės Volgograde?

- Taip. Nors tiek man, tiek pačiam miestui paskutinis pusmetis buvo sunkus. Sprogimai, kurie sudrebino šį miestą, paliko gilų pėdsaką kiekvieno vietos žmogaus širdyje. Aš savo šeimą iš karto išsiunčiau atgal į JAV. Dėl šios priežasties pusę savo laisvo laiko dabar praleidžiu prie kompiuterio – bendrauju su savo artimaisiais internetu.

- O ką veikiate kitą pusę laiko?

- Mokausi rusų kalbos ir groju pianinu.

- Netikėta.

- Man patinka rusų kalbos skambesys. Be to, tai puikus būdas geriau pažinti kultūrą.

- O pianinas?

- Muzika – vienas iš didžiausių mano malonumų, kartu su krepšiniu. Mama profesionaliai šoko, tėtis buvo gitaristas. Taigi aš nuo vaikystės mėgdavau klausytis. Tačiau groti pradėjau visai neseniai. Išvydau skelbimą vienoje interneto svetainėje: moteris Volgograde dovanoja seną pianiną. Aš atsivežiau jį pas save, pasistačiau, ir dabar kartas nuo karto praktikuojuosi. Pasirinkti instrumentą padėjo daininkė Alicia Keys. Mane jos muzika veda iš proto. Tačiau mokausi ne tik jos kompozicijų, bet ir klasikinių bei džiazinių kūrinių. Sako, kad sekasi neblogai (juokiasi).






VTB

{fcomment}