G. Šniokaitė: smagiausia dovana – pilnas maišas saldumynų

Ilgus metus pajėgiausioje Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) komandoje – Vilniaus „Kibirkštyje" – rungtyniavusi Greta Šniokaitė nuo šios vasaros persikėlė į perspektyvią „Utenos" ekipą.

Naujienų portalas Alfa.lt su gynėja kalbėjosi apie naująjį klubą, dar pavasarį patirtą sunkią traumą ir šventes.

Kaip sekasi atsigauti po traumų? – Alfa.lt paklausė G. Šniokaitės.

Po pavasarį atliktos peties operacijos teko gana ilgai reabilituotis. Prisižiūrėti ir daryti specifinius pratimus viršutinei kūno daliai reikia ir dabar. Tačiau kol kas viskas gerai. Žinoma, žaisti po kiekvienos traumos vis baisiau, tampu atsargesnė.

Nuo šios vasaros atstovauji Utenos ekipai. Kaip pavyko įsilieti į kolektyvą?

Į kolektyvą įsilieti nebuvo sudėtinga, dauguma panelių buvo pažįstamos iš jaunimo ir moterų rinktinių. Kolektyvas draugiškas ir smagus. Susipažinti ir perprasti trenerį bei jo darbo metodiką taip pat nebuvo sunku.

Krepšinio mėgėjus tavo naujoji ekipa nustebino aiškia vizija, stipria sudėtimi ir ambicijomis. Pačios jaučiate, kad galite nuveikti daug?

Komandos sudėtis tikrai stipri, Lietuvos lygoje demonstruojame puikų žaidimą, neturime nė vieno pralaimėjimo, tačiau gaila, kad nepasisekė Europos taurėje – į kitą etapą nepatekome.

Beveik visą laiką gyvenai Vilniuje, arbuvosunku apsiprasti mažesniame mieste? Ką veiki laisvalaikiu?

Metus žaidžiau Marijampolėje, tad nebuvo sunku priprasti ir Utenoje. Jau norėjosi šiek tiek pakeisti aplinką, tad šis išvažiavimas tik į naudą. Jei pavyksta, savaitgaliais visi grįžtame namo pas šeimas. Utenoje nelabai yra ką veikti, laisvą likusį laiką daugiausiai skiriu mokslams.

Ar tenka bendrauti su direktoriumi Rolandu Jaručiu, ar jis lankosi treniruotėse, domisi, kaipsekasikomandai?

Ne per daugiausiai, bet tenka. Mūsų direktorius labai užsiėmęs kitais darbais, tačiau svarbiausia, kad beveik visada atvyksta į rungtynes.

Kaip sekasi tavo sesei Eglei? Kaip pasikeičia santykiai, kai žaidžia jūsų komandos?

Sesei gerai sekasi, nors jos komanda nėra tokia stipri kaip pernai. Santykiai niekaip nesikeitė ir nesikeis, nesvarbu, ar žaistume toje pačioje komandoje, ar skirtingose.

Kuo 2014 metai tau buvo išskirtiniai? Jei po 20-ies metų kas paklaustų, ar galėtum įvardyti kokį nepamirštamą įvykį?

Šie metai buvo dviprasmiški – buvo ir džiaugsmingų akimirkų, ir labai nesėkmingų. Turbūt po 20-ies metų galėsiu visus juos prisiminti ir įvardyti: su „Kibirkšties" komanda laimėjome visus įmanomus tris titulus (be Eurolygos), sėkmingai apsigyniau bakalauro darbą, įstojau į magistro studijas, pasirašiau sutartį su „Utenos" klubu, tačiau visada prisiminsiu, kaip sezono pabaigoje patyriau traumą, man buvo atlikta operacija, paskirta reabilitacija. Dėl to sportiniu atžvilgiu nepavyko įgyvendinti visų planų.

Artėja šventės. Kokios yra tavo šeimos kalėdinės tradicijos?

Per Kalėdas tradiciškai su visa šeima vykstame pas močiutę į kaimą, kur susirenka visa giminė.

Ar su komandos draugėmis keičiatės dovanomis? Kokia smagiausią esi gavusi?

Keičiamės kiekvienais metais. Buvo smagiausia gauti pilną maišą saldumynų.

Kada ir kaip sužinojai, kad Kalėdų Senelis neegzistuoja?

Tai, kad Senelio nėra, supratau pati, o kada tai įvyko, pasakyti negalėčiau.

Naujametinius fejerverkus stebėsi Vilniuje?

Niekada nemačiau, kaip Naujuosius metus švenčia Kauno miestas. Galbūt šį kartą reikės aplankyti jį.









Marius Zaremba | Alfa.lt

{fcomment}