J. Kazlauskas: kai studijavau, visi jautėme pasididžiavimą universitetu

J. Kazlauskas: kai studijavau, visi jautėme pasididžiavimą universitetu

VU/J. Auškelis nuotr.

Legendinis krepšinio treneris Jonas Kazlauskas, su savo vadovaujamomis komandomis skynęs aukščiausius Europos ir pasaulio krepšinio apdovanojimus, dar studijuodamas Vilniaus universiteto (VU) Matematikos ir informatikos fakultete daugiau dėmesio skyrė sportui, o ne mokslams – du ar tris kartus per dieną vykstančias treniruotes, varžybas ir išvykas suderinti su paskaitomis ir atsiskaitymais nebuvo pati lengviausia užduotis. Kartą būsimasis treneris iš dėstytojo net išgirdo frazę: „Nebus iš tavęs matematiko“.



Dėstytojo spėjimas pasitvirtino, tačiau J. Kazlauskas sako, kad žinios, kurias įgijo studijuodamas VU matematiką, buvo itin reikšmingos tolesnei jo karjerai: „Atrodo, kad mūsų darbas – krepšinis – yra tik sportas, bet kai analizuojame varžovą, tai yra vien skaičiai ir tikimybės.“

Kas lėmė, kad pasirinkote būtent matematikos studijas?

Panevėžio 1 vidurinėje mokykloje (dabar J. Balčikonio gimnazija) turėjau labai stiprų ir reiklų matematikos mokytoją, be to, neblogai mokiausi matematiką. Tuo metu priklausiau moksleivių krepšinio rinktinei, tad stojamiesiems egzaminams nebuvo kada pasiruošti. Labai bijojau tarybinės armijos, labai nenorėjau į ją, todėl stojau ten, kur tikėjausi, kad tikrai įstosiu.


Stojau į matematiką, man pasisekė ir buvau priimtas. Tada sau pasakiau – viskas, jokio krepšinio, dabar tikslingai mokysiuosi matematiką. Tik du mėnesius pratraukiau be krepšinio…

Pirmus dvejus metus spėjau mokytis su grupe, trečiame kurse prasidėjo skolos. Kiekvieną dieną turėdavau po dvi sunkias treniruotes, o jas derinti su matematikos mokslais buvo tikras iššūkis. Kai buvau pakviestas į jaunimo rinktinę ir išvykau į varžybas, grįžęs sužinojau, kad man oficialiai skirtos akademinės atostogos. Rinktinės nariai išimties tvarka galėjo daryti pertrauką, todėl kelerius metus skyriau vien tik sportui.

Vienais metais mane pasikvietė dekanas Vytautas Merkys ir sako: „Reikia pabaigti.“ Paklausiau jo patarimo, perėjau į neakivaizdines studijas ir pabaigiau.

Kaip Jūsų studijų laikais atrodė studentų laisvalaikis, sportinis gyvenimas?

– Kai įstojau, mano prioritetas buvo studijos, tuo metu žaidžiau krepšinį už universitetą. Treniruotės vykdavo du kartus per savaitę. Dalyvaudavome tarpfakultetinėse varžybose, o kai pradėjome dalyvauti respublikinėse, Vilniaus “Statybos“ vyrų krepšinio komandos treneriai, pamatę, kaip žaidžiu, persiviliojo, kad vėl grįžčiau pas juos. Ir grįžau.

Kalbant apie universitetą, tuo metu sportas buvo ant bangos ir gyvenimas buvo labai intensyvus ne tik tarp žaidėjų, bet ir tarp sirgalių. Pamenu, kad krepšinio salėje M. K. Čiurlionio gatvėje būdavo labai daug žiūrovų ir ohoho kas darydavosi! Salė labai maža, atrodo, kad net patiems žaidėjams mažai erdvės, o dar kiek žiūrovų į ją susirinkdavo! Keliomis eilėmis. Sunku nupasakoti, kas darydavosi. Sirgaliai įkaitindavo atmosferą, vykdavo labai aršios kovos.

Kokie dėstytojai iš studijų metų labiausiai įsiminė?


– Stengiausi būti geras studentas – nepraleisdavau paskaitų be reikalo, kiek galėjau, tiek lankydavau. Nebent pasitaikydavo kokios išvykos. Stengiausi mokytis taip, kad sugebėčiau išlaikyti egzaminus. Dėl dalyvavimo varžybose egzaminus dažniausiai laikydavau vienas.

Viena iš labiau atmintyje įstrigusių istorijų susijusi su dėstytoju Ignu Stasiu Uždaviniu. Jis dėstė labai sudėtingą dalyką – teorinę mechaniką.

Atėjęs pas dėstytoją I. S. Uždavinį sakau: „Važiuoju į varžybas. Ar galėčiau grįžęs pas jus egzaminą laikyti?“ Tuo metu buvo penkiabalė sistema. Jis į mane taip įdomiai pažiūrėjo ir klausia: „Tau ketverto užteks?“ Iš nustebimo, kad man gali leisti nelaikyti tokio sudėtingo egzamino ir parašyti įvertinimą, net nežinojau, ką atsakyti. Jis vėl pakartojo klausimą. Pasimetęs atsakiau, kad taip. Pasirašęs sako: „Nebus iš tavęs matematiko.“


Praėjus daugeliui metų, kai tapau rinktinės treneriu ir kai 2000-aisiais skridome į Sidnėjaus vasaros olimpines žaidynes, su buvusiu dėstytoju ir tuometiniu Seimo nariu I. S. Uždaviniu susitikau oro uoste. Jis kartu su V. Landsbergiu atėjo mūsų išlydėti į žaidynes. Priėjo prie manęs ir sako: „Sakiau gi, kad nebus iš tavęs matematiko.“

Ar dėstytojai atlaidžiau žiūrėjo į studijas, žinodami apie Jūsų sportinę karjerą?

– Dėstytojai žinojo, kas aš toks, jiems būdavo smalsu pagainioti mane, pažiūrėti, kiek gaudausi toje matematikoje ar kituose dalykuose.


Praėjus nemažai metų po studijų baigimo sutikau vieną dėstytoją ir jis man papasakojo istoriją. Nežinau, ar ji tikra, ar ne. Jis sakė, kad kai man liko labai mažai studijuoti, gal koks pusmetis ar metai, susirinko dėstytojai ir tarėsi, kad gal reikia palengvinti man gyvenimą ir supaprastinti studijų procesus. O vienas vyresnis dėstytojas sako: „Ne, jis tiek daug pats padarė, dabar supyks, jeigu mes taip lengvai praleisime.“

Kokių atrandate sąsajų tarp to, ką išmokote studijų metais, ir to, ką galima pritaikyti trenerio darbe?

– Jūs neįsivaizduojate, kiek daug! Atrodo, kad mūsų darbas – krepšinis – yra tik sportas, bet kai analizuojame varžovą, tai yra vien skaičiai ir tikimybės. Pavyzdžiui, kiek kartų vienas žaidėjas varosi kamuolį į vieną ar kitą pusę, koks jo efektyvumas, pataikymas. Jeigu varosi į vieną pusę, jo efektyvumas ir pataikymas vienoks, jeigu į kitą – kitoks. Jeigu meta sustojęs – vėl kitaip. Vieni skaičiai! Daug skaičiuojame ir pagal tai priimame sprendimus. Krepšinis yra vien tik statistika – visas dėmesys procentams, kas kiek meta ir kiek pataiko.


Šioje srityje labai svarbu logikos ir loginio mąstymo pritaikymo gebėjimas. Universitete gavau ir psichologijos žinių, jos buvo labai svarbios toje srityje, kurioje dirbau. Universitetas man labai praplėtė akiratį ir kalbant apie kitus dalykus, kurie net nėra susiję su matematika. Už tai aš jam ir dėkingas.

Universitetą baigėte beveik prieš keturiasdešimt metų. Kuo labiausiai didžiuojatės?

– Didžiuojuosi, kad baigiau seniausią, gražiausią, didžiausią, geriausią universitetą. Kai studijavau, visi jautėme pasididžiavimą, kad mes – iš stipriausio šalies universiteto.


O kaip atrodė Jūsų karjeros kelias?

– Kai baigiau profesionalią krepšininko karjerą, buvo sunkus laikotarpis ir teko priimti sudėtingus sprendimus. Labai keblu papasakoti, nes tas laikotarpis, kai aš studijavau, ir tas, kuriuo jūs dabar gyvenate, skiriasi kaip diena ir naktis.

Tuo metu žaisdami krepšinį mes nesukaupėme didelio turto nei užsidirbome pinigų. Po studijų man reikėjo viską pradėti nuo nulio ir aš ilgai svarsčiau, ką man reikia daryti: ar eiti mokytojauti, ar treniruoti. Ilgai ieškojau, kur dirbti, kol gavau pasiūlymą Vilniaus olimpinio rezervo krepšinio mokykloje eiti ne tik trenerio, bet ir direktoriaus pareigas. Jas ėjau daugiau kaip devynerius metus, tada atsirado moksleivių rinktinė, ją treniravau ir 1994 m. pirmieji Lietuvoje iškovojome Europos jaunių čempionų titulą. Ir po to jau prasidėjo darbas su “Žalgiriu“, Lietuvos rinktine ir kitais.


Jūs turite net penkis anūkus. Ar padedate jiems ruošti matematikos namų darbus?

– Mėgstu juokauti, kad mokausi aštuntoje klasėje iš naujo. Vyriausia mano anūkė yra aštuntokė ir labai dažnai su ja kartu dirbame – per savaitę bent kelis kartus. Kol kas šios klasės kursas man dar lengvas, kai anūkė augs, pažiūrėsiu, kiek dar mano atmintis traukia.

Ko palinkėtumėte savo anūkams ir kitiems moksleiviams, kurie dar tik mokosi ir dėlioja ateities planus?


– Reikia stengtis siekti žinių – jos ne kupra, ne sunkus maišas. Žinios tik padės gyvenime, tai labai svarbus dalykas. Labai svarbu kalbos. Aš buvau negabus kalboms, o jų mokėjimas labai praverčia ir daug kelių atidaro.

Dar svarbu būti drąsiam, sugebėti atsispirti blogiems dalykams. Per visą savo karjerą esu matęs tiek liūdnai pasibaigusių istorijų, kai gabų jauną žmogų blogas sprendimas nutempia žemyn, sužlugdo karjerą. Reikia mokyti jaunimą sakyti „ne“ ir pakovoti už save. Tai yra labai svarbu.

Alfa.lt

Video rekomendacijos: