I. Sargiūnas – apie „Rytą“, ilgus plaukus, „Euroviziją“ ir pomėgį dalyvauti protmūšiuose

LKL, kurią remia „Betsson“ / R. Lukoševičiaus nuotr.

Ignas Sargiūnas sužaidė savo penktąjį LKL, kurią remia „Betsson“, sezoną.

Po etapo NCAA, gynėjas gavo skambutį iš Manto Šerniaus prisijungti prie Prienų krepšinio ekipos, kurioje demonstravo solidžius skaičius.

Tuomet kaunietis prisijungė prie vienos iš Vokietijos krepšinio lygos komandų. Pašnekovas neslepia, kad tai buvo įdomi patirtis, bet pripažįsta, kad sezonas nebuvo sėkmingas – komanda iškrito į antrąją pagal pajėgumą šalies lygą.

Visgi tuomet vasarą krepšininkas persikėlė į Klaipėdos „Neptūną“, kuriame įrodė, jog yra vertas kilti į dar aukštesnį lygį – Vilniaus „Rytą“.

Pirmasis sezonas nebuvo lengvas, bet žaidėjas nepasidavė ir toliau rodė savo tvirtą charakterį aikštelėje. Tokios pastangos tikrai atsipirko – I. Sargiūnas rinko po 12,9 taško ir sužaidė savo rezultatyviausią karjeros sezoną.

LKL akademija powered by Citadele pristato pokalbį su „Ryto“ atstovu apie laimėtą Čempionų lygos taurę, sprendimą persikelti žaisti aukščiausioje Vokietijos krepšinio lygoje ir išsipildžiusią svajonę apsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius.

– Rungtynėse prieš Tenerifės „La Laguna“ komandą varžovų treneris jums pirštu prie lūpų parodė, kad jums reikėtų patylėti. Ką jūs jam pasakėte ir ar jaučiate papildomą motyvaciją, kai pavyksta išprovokuoti priešininko reakciją?

– Iš tikrųjų, tai net neprovokavau trenerio. Jis labai buvo nusivylęs, nes pirmas švilpukas buvo antroje pusėje. Jam pasakiau: ar tikrai pirmas? Jam nepatiko, kad kažką pasakiau. Aišku, gal nereikėtų tokių dalykų sakyti, bet būna karštų momentų, kai norisi į kažką sureaguoti ir pasakyti. Bet čia nieko piktybiško ar asmeniško.

– Po pergalės finale pasakėte, jog „Rytas“ yra daugiau nei komanda. Ką jums asmeniškai reiškia šis pasakymas „daugiau nei komanda“?

– Kai kalbame apie „Rytą“, tai ne tik apie komandos žaidėjus ir trenerius, bet visą bendruomenę ir tai, kas supa visą šią kultūrą. Apie tai, koks yra tikėjimas, palaikymas ir charakteris. Tiek kas dirba aikštelėje, tiek kas būna tribūnose, keliauja į kiekvienas rungtynes, palaiko ir tiki. Tai yra daugiau nei komanda. Tas charakteris ir vertybės, už kurias stovi tiek būdamas žaidėju, tiek sirgaliumi. Labai daug dalykų susideda į vieną, kas yra daugiau nei komanda.

– Nuo iškovoto aukso pereikime prie jūsų etapo NCAA, kur net buvote priverstas vieną sezoną nerungtyniauti dėl „raudonųjų marškinėlių“ taisyklės. Gal galite pasidalinti, kaip jus tas laikotarpis užgrūdino, nes tikiu, kad buvo nelengva tiek psichologiškai, tiek fiziškai.

– Buvo pirmi metai, kai teoriškai žaidžiau, bet tai buvo labai minimalus žaidybinis laikas. Vieneri metai be žaidimo ir tada dar vieneri metai, kur net negaliu nei teoriškai, nei oficialiai žaisti. Realiai buvo tik individualios treniruotės ir daugiau darbo atskirai. Su komanda nekeliavau, todėl mano ritmas buvo kitoks. Tai užgrūdina ir tuo pačiu užaugina tą alkį ir norą, kai jau antrus metus nežaidi. Aišku, kyla ir abejonių, bet aš žinojau apie tą taisyklę, kai pasirinkau pakeisti universitetą. Nebuvo jokio šoko, tiesiog reikėjo prisitaikyti prie tų metų ir daugiau dirbti treniruočių procese.

– Kalbant apie NCAA, viename iš interviu minėjote, kad į Lietuvą sugrįžote su daug ilgesnėmis garbanomis, nes jums nepatiko kaip Amerikoje jus apkirpdavo. Ką tokio darydavo jūsų šukuosenai, kad net nusprendėte nesilankyti kirpyklose JAV?

– Šabloniškai kirpdavo (juokiasi). Brolis nuvažiavo, tai lygiai tas pats buvo. Ilgesnius plaukus turėjo, bet dabar neseniai jau atrado normalų kirpėją. Toje pačioje valtyje ir brolis buvo. Taip tiesiog ten yra.

– Po etapo NCAA gavote skambutį iš Manto Šerniaus, kuris pasikvietė jus į Prienų ekipą. Kaip reagavote į šį pasiūlymą ir kokią rolę jums žadėjo treneris?

– Rolės net negaliu pasakyti. Man tiesiog buvo džiugu, kad gaunu šansą ir galiu prisijungti prie profesionalios komandos. Tas nudžiugino ir nustebino, nes aš grįžau metų viduryje, po dvejų su puse metų praleistų Amerikoje. Atvykau į nežinią ir žiūrėjau, kaip bus. Daug reiškia tai, kad pavyko prisijungti prie komandos sezono viduryje ir labai smagu už šį šansą.

– 2022 m. lygos žaidėjų nuomone buvote pripažintas labiausiai pervertintu žaidėju, o jau 2024 m. – metų proveržiu. Jūsų nuomone, ar tokie vertinimai atspindi realybę, ar nereikėtų į juos kreipti dėmesio?

– Tu pasirenki ar kreipti į tai dėmesį, ar ne. Aš kaip sakau, tie vertinimai ir apdovanojimai yra kaip simbolika ir šoninis reikalas, nukrypstant nuo pagrindinio tikslo. Lygiai taip pat kaip MVP ceremonijos ar metų trenerio apdovanojimai, kur Čempionų lygoje buvo. Tarkime, mūsų treneris nelaimėjo ir Jerrickas Hardingas nebuvo tarp trijų nominacijų į MVP. Galų gale, tai labai subjektyvus dalykas, kiekvienas turi savo nuomonę ir savo teisę į nuomonę, o kaip tu ją priimi yra tavo paties reikalas.

– Po dviejų Prienuose praleistų sezonų persikėlėte žaisti į aukščiausią Vokietijos lygą. Kodėl nusprendėte pradėti legionieriaus karjerą? Nebuvo susidomėjimo jumis iš kitų LKL, kurią remia „Betsson“, klubų, ar paprasčiausiai norėjote išsimėginti jėgas kitokio stiliaus lygoje?

– Iš tikrųjų, norėjau išsibandyti tą kitą krepšinį, šalį, lygą ir stilių. Tai buvo tikrai įdomi patirtis. Aišku, turėjome nelabai gerą sezoną, nes iškritome į antrą lygą su ta komanda. Bet, kai pažiūri, vis tiek buvo įdomi patirtis ir buvo smagu pačiupinėti tą lygą. Ten susipažinau su Kay'umi Bruhnke, kartu žaidėme. Tikrai buvo smagi komanda, tik nelabai sekėsi mums žaisti.

– Tuomet 2023 m. vasarą pasirašėte sutartį su Klaipėdos „Neptūnu“. Iš šio sezono man labiausiai įstrigo jūsų antrosios Citadele KMT rungtynės su Panevėžio „Lietkabeliu“, kai nepataikėte lemiamo metimo, bet nuo jūsų veido nedingo šypsena ir net parodėte visiems, kad trūko labai nedaug iki pergalės. Ar galite papasakoti mums, mirtingiesiems, kaip jūs išlaikote tokią ramybę ir mėgavimąsi krepšiniu net ir lemiamose akimirkose?

– Man iškart į galvą atėjo, kad tai dalis sporto. Kur atrodo, kad tą metimą pataikysi 99 proc. kartų ir jį prameti lemiamu metu. Tokia situacija susiklosto, nes tai yra vis dėlto sportas. Taip kartais įvyksta. Jeigu dar grauši save, tai dar blogiau bus ir užsimarinuosi tose blogose emocijose. Taip, tas epizodas buvo skaudus. Ta serija prieš „Lietkabelį“ buvo įdomi, tais metais mes gerai kovodavome prieš juos. Trejos rungtynės iš eilės buvo, kai vieno metimo skirtumu viskas baigdavosi ir visose mečiau iš po krepšio. Du pavyko įmesti ir laimėti, o trečio, svarbaus, nepavyko. Kartais taip būna ir tai yra sportas.

– Sezoną Klaipėdoje jūs baigėte rinkdamas po 12,9 taško per rungtynes, o jau vasarą perėjote žaisti į Vilniaus „Rytą“, kur taškų vidurkis nukrito beveik dvigubai. Kaip jūs susitvarkėte su faktu, kad praeitame sezone buvote vienas iš komandos lyderių, o dabar reikės galbūt dažniau kilti nuo suolo ir žaisti mažiau minučių?

– Kai atėjau į „Rytą“, aš žinojau, kur atėjau ir papuolu. Žinojau, į kokį klubą ateinu ir tarp kokių žaidėjų esu. Vis tiek, ambicijos didelės ir biudžetas didesnis. Man nebuvo tai nusivylimas ar netikėtumas. Buvo komandos senbuviai Margiris Normantas bei Gytis Radzevičius ir patirties turintys legionieriai. Dar lietuvių buvo ir mūsų pozicijoje daug gerų žaidėjų. Tiesiog reikėjo duoti tai, ko prašo ir ko reikia komandai tuo metu. Toks ir buvo tikslas – dirbti ir kuo labiau prisidėti prie komandinių rezultatų.

– 2025 m. vasarą pirmą kartą apsivilkote pagrindinės Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės marškinėlius, nors net nebuvote kandidatų sąraše. Kas, jūsų akimis, nulėmė tai, kad Rimas Kurtinaitis vis dėlto rado jums vietą rotacijoje?

– Visų pirma, sakyčiau, pati sudėties būklė ir tas sąrašo ilgumas. Buvo atkritę žaidėjai būtent mano pozicijos. Aš net nebuvau tame sąraše, bet kadangi tokia situacija nutiko, gavau skambutį. Nebuvo jokių žinių, kad galėčiau būti rinktinėje ir vasarą buvau jau susiplanavęs. Stovyklos metu, jau žvelgiant į situaciją, pasirodė, kad gal net yra šansas patekti. Aš iš pradžių važiavau su tokia nuotaika, kad pasiimti patirties iš geriausių Lietuvos žaidėjų ir su jais pažaisti. Norėjau susipažinti su nauju trenerių štabu ir pasižaisti pagal jų sistemas bei žaidimo stilių. Pavyko prasimušti į dvyliktuką, buvo nežmoniška patirtis ir viena iš išsipildžiusių svajonių.

– Kaip suprantu, teko paaukoti išvyką?

– Kendricko Lamaro koncertą (juokiasi). Draugus reikėjo paleisti ir iš jų klausytis įspūdžių.

– Ar laikas rūbinėje, bendravimas su rinktinės komandos draugais ir panašūs dalykai labai skiriasi nuo klubinio sezono?

– Taip, ką dažniausiai atvažiavę žaidėjai prisimena ir pastebi, kad tiesiog smagu lietuviškai bendrauti ir juokauti. Suvoki, kad ir taip gali būti, nes dažniausiai miksuoji kalbas rūbinėje, kai esi klubiniame krepšinyje, o atvažiavęs vasarą juokauji ir bendrauji lietuviškai. Tad manau, tai būtų pagrindinis niuansas.

– Grįžkime prie šio sezono, kuriame jūsų taiklumas nuo tritaškio linijos siekia 45 proc., o pataikėte daugiau tolimų metimų nei per praeitą sezoną. Jūsų nuomone, toks patobulėjimas yra labiau pasitikėjimo, darbo ar patirties rezultatas?

– Aš sakyčiau, daug pasitikėjimo yra šitame rodiklyje ir, apskritai, galbūt net visuose krepšinio rodikliuose. Jeigu su pasitikėjimu žaidi ir tiki savo jėgomis, tai stipriai padeda. Tuos metimus mėtai, bet kažko drastiškai nekeiti. Sakyčiau, pasitikėjimas ir galbūt ta patirtis, kur ir kada tuos metimus išsimesti irgi padeda. Taip ir susilipdo geresni metimai ir procentai.

– Jūs iš tų žaidėjų, kuriems pirmas įkritęs metimas suteikia papildomą impulsą?

– Aš manau, kad nėra žaidėjo, kuris nejaustų impulso po pirmo įmesto metimo ir žymiai laisviau mestų antrą. Manau, kad visiems taip yra. Prametęs metimus, stengiuosi neimti to į galvą ir toliau juos mesti, nes galų gale vis tiek, jei išmetei gerą metimą ir prametei, tai nieko blogo nenutiko, tai tiesiog pramestas metimas.

– Kalbant apie tritaškius, šių metų kovo 22 d. sumušėte visų laikų „Ryto“ rezultatyvumo rekordą, surinkęs 43 taškus. Likus kelioms sekundėms iki rungtynių pabaigos jūs jau savo sąskaitoje turėjote 40 taškų ir 8 iš 8 pataikytų tritaškių, bet vis tiek išmetėte rekordą pagerinusį metimą. Ar tas metimas buvo labiau paskatintas komandos draugų, ar tai buvo spontaniška reakcija, kai supratote, kad taškai gali sutapti su marškinėlių numeriu?

– Kai 40 taškų buvo, aš tai jau žinojau ir galvojau, kodėl gi nepabandžius pelnyti 43. Aišku, kai visi metimai įkrenta, tai automatiškai ir komanda nori, kad tu toliau mestum. Paskui galvoji, kad jeigu visi 9 įkrito, tai galbūt net per mažai mečiau. Vis tiek turi mesti iki tol, kol prameti, kai taip gaunasi. Buvo sąskaitoje 37 taškai, aš to nelabai sureikšminau, bet kažkas pasakė pabandyti pelnyti 40. Kažkaip tas tritaškis įkrito, bet jis nesukėlė didelio jausmo. Nesvarbu ar 37, ar 40, nes, galų gale, tai neturi daug reikšmės. Bet 43 buvo tokie simboliniai, pačiam visai norėjosi įmesti ir buvo likusi viena ataka. Smagu, kad pavyko tai išpildyti.

– Esate minėjęs, kad mėgstate prieš rungtynes apgalvoti savo sprendimus aikštelėje ir kaip galėtumėte išnaudoti varžovų silpnąsias puses. Ar prieš 43 taškų rungtynes galėjote įsivaizduoti, kad tai bus jūsų karjeros rungtynės?

– Ne, niekaip. Sakau, kai kurie dalykai tiesiog nebūna suplanuojami. Tu negali ateiti ir galvoti, kad prieš šitą komandą ar prieš gynybinę sistemą sužaisi geriausią mačą istorijoje. Taip nevyksta ir neįmanoma to nuspėti. Dažniausiai mąstai prieš rungtynes iš gynybos perspektyvos, kaip prieš žaidėją ginsiesi ir ką jis labiau mėgsta, bandai įsivaizduoti save toje pozicijoje, kad paruoštum smegenis ir kūnas galėtų paskui jas sekti. Bet suplanuoti to neįmanoma.

– Dabar pereikime prie jūsų gyvenimo už krepšinio aikštelės, kad žiūrovai galėtų jus taip pat pažinti ne tik kaip „Ryto“ žaidėją, bet ir kaip Igną Sargiūną. Krepšinio aikštelėje daug kas jus apibūdintų kaip įžūlų žaidėją. Ar toks esate ir realiame gyvenime?

– Ne, dažniausiai kaip tik esu ramesnis ir kuklesnis. Kaip jau esu kažkada sakęs, krepšinis man yra emocijų paleidimas ir išsikrovimas. Kažkam yra kūrybinis išsikrovimas, man tai yra sportas ir konkurencija aikštelėje. Gal kartais būna kažkas įžūliau ir panašiai, bet tai nieko asmeniško. Gyvenime nėra kažko tokio. Aikštelėje man toks noras laimėti ir konkurencingumas įsijungia. Tai – iškrovos priemonė.

– Kaip jūs leidžiate savo laisvalaikį? Žinau, jog mėgstate kitas sporto veiklas ir kartais išeinate į miestą paskaityti knygos ar išgerti geros kavos puodelio.

– Dažniausiai sezono metu, ypač kai vėsiau būna, man patinka į kavinę nueiti knygą paskaityti, kavos atsigerti, tarp žmonių pabūti, pakeisti aplinką ir išbandyti naujas kavos vietas. Tas dažniausiai šaltuoju laikotarpiu būna. Šiltuoju metu man patinka diskgolfas, vasarą – dviračiai. Su broliu dar domimės „Tour de France“. Esu atviras visokioms veikloms, ypač patinka aktyvios veiklos. Neapsiriboju tik krepšiniu. Kaip tik bandau pabūti toliau nuo krepšinio, nes jo ir taip per akis, kiekvieną dieną pats žaidi ir žiūri. Kartais tas atsiribojimas išeina į naudą.

– Prieš kelis mėnesius labai nustebau, nes „Auksinio proto“ laidoje išvydau jus ir Artūrą Gudaitį. Ar jums patinka tokio pobūdžio laidos, galvosūkiai ir protmūšiai?

– Realiai šios laidos yra vienintelės, kurias žiūriu per televizorių. Man jos yra įdomiausios. Kai sutampa tvarkaraščiai, pirmadieniais su draugais dalyvaujame protmūšiuose Vilniuje. Linkėjimai „Dinamikos“ komandai (juokiasi). Man tos veiklos, kai susiburi su draugais ir kažką bandai išspręsti ar atsakyti ir bendrauji tikrai patinka.

– Kokią aukščiausią vietą esate užėmę protmūšyje?

– Esame laimėję, bet ten rimta lyga, o mes tokie pimpačkiukai jauni prieš rimtus dėdes ir protingas moteris žaidžiame. Yra ką veikti, bet kartais ir mums pasiseka.

– Čempionų lygos taurė ar protmūšio pirma vieta įspūdingesnė?

– Na, čia panašiai, galima sakyti (juokiasi).

– Krepšininko karjera nėra tipinė, nes ji įprastai trunka tik apie 15 metų, bet gali trukti ir daug trumpiau. Neretai išgirstame naujienas, jog buvę krepšininkai praranda savo uždirbtus pinigus ir turi iš naujo kurti savo gyvenimą po karjeros baigimo. Kaip jūs rūpinatės, kad išlaikytumėte finansinį stabilumą ir baigęs karjerą? Galbūt užsiimate investavimu?

– Įdomus faktas su NBA yra. Esu girdėjęs ir skaitęs, kad ganėtinai nemažas žaidėjų procentas bankrutuoja. Labai įdomus ir keistas faktas. Žinant tai, kad karjera būna trumpa, jeigu pavyksta kažkiek sutaupyti, tai, manau, gerai tuos pinigus investuoti. Neseniai pradėjau domėtis tuo dalyku ir, manau, tai darysiu su labiau ilgalaike perspektyva, kad po karjeros padėtų tą gyvenimą tęsti ir prisidėtų prie finansinės laisvės.

– Pasikalbėkime ir apie konkursą, kuris prikaustė ne vieną žiūrovą prie televizoriaus ekrano – Euroviziją. Ar esate Eurovizijos fanas ir kokios jums šių metų dainos labiausiai įstrigo?

– Galbūt savęs fanu nepavadinčiau, bet dažniausiai seku. Su draugais susiburiame ir jeigu tik pavyksta, turime tradiciją susirinkti, vertinti ir balsuoti. Šiais metais pažiūrėjau abu pusfinalius ir man patiko Lenkija ir Serbija, nes kažkas truputį kitokio ir rimtesnio. Patiko Albanija iš antro pusfinalio ir Lietuva. Ir Australija galinga. Ką aš dažniausiai sakau, kas laimės, tai tie ir nelaimi niekada ir nepasirodo gerai. Man patinka kitokie ir stipresni pasirodymai. Man atrodo, lietuviai labai mėgsta Euroviziją, nes būna, kad pakalbi su kitais europiečiais, tai jie net nežino apie šiuos dalykus.

– Paskutinį klausimą noriu užduoti apie tai, kas man įstrigo iš vieno jūsų interviu. Jūsų paklausė, kuo norėjote būti užaugęs vaikystėje, bet tuo metu neturėjote atsakymo. Ar pasiteiravote to tėvų? Kaip manote, ar tas vaikas būtų laimingas, matydamas, kuo tapote?

– Būtų laimingas. Tikslios trajektorijos ir svajonės neprisimenu. Su tėvais kalbėjau apie tai, koks buvau ir bandau suprasti ar viskas panašiai klostosi. Man pavykdavo žmones suburti ir su jais komunikuoti. Mėgautis tomis veiklomis su draugais ypač. Viskas taip ir vyksta ir tų dalykų neužmiršti. Vaikas tikrai būtų laimingas žiūrėdamas dabar į mane.

LKL.lt